A - B - C - D - E - F - G - H - I - J - K - L - M - N - O - P - R - S - Š - T - U - V - Z - Ž
Ektoplazma (gr. ektos – už, iš išorės + plazma – lipdinys, darinys), parapsichologijoje – šviesi, klampi substancija, kurią išskiria mediumo organizmas transo būsenos sąlygomis. Iš jos palaipsniui formuojasi veidas, galūnės ir galiausiai visas dvasios kūnas[1].
Pagal žinomo vengrų kilmės parapsichologo Nandor Fodor (1895-1964) apibrėžimą ektoplazma yra „...materijos forma, kuri pradžioje nematoma ir neapčiuopiama, bet paskui įgauna dujų, skysčių ar kietos medžiagos pavidalą. Ji skleidžia ozoną primenantį kvapą ir pasižymi labai keistomis savybėmis[2]“.
Ektoplazmą tyrė rimti mokslininkai, tarp jų – Paranormaliųjų reiškinių tyrimų draugijos (angl. Society for Psychical Research) nariai. Buvo imami jos mėginiai, fotokamera fiksuojami pasikeitimai, užrašomi stebėtojų komentarai, rašomos ataskaitos.
Terminą ectoplasm populiarino prancūzų fiziologas, Nobelio premijos laureatas Richet Charles Robert, tyrinėjęs prancūzų mediumės Carriere Eva (tikrasis vardas Marthe Beraud – Marta Bero, 1886-1943) fenomeną.
Beje, kaip pažymi N. Fodor, nuotraukos, kuriose pavaizduota ektoplazma, atrodo nemaloniai. (Skaitytojas pats galės tuo įsitikinti.) Jose užfiksuota klampi želatinos pavidalo medžiaga, išskiriama visomis kūno natūraliomis angomis, taip pat viršugalviu, speneliais, pirštų galais. Bet dažn. ektoplazma veržiasi pro burną siūlų, kietų spindulinių darinių, neapibrėžtos formos audinių pavidalu.
Nepaisant sukaupto didelio kiekio tyrimų medžiagos, gausybės nuotraukų, oficialusis ↑ mokslas neigia ektoplazmos realumą (pseudomokslas).
Ektoplazmos savybės ir materializacijos eiga
Seanso pradžioje ektoplazma dažn. apibūdinama, kaip šviesus debesėlis, rūkas, susidarantis prie mediumo kūno.
Stebėtojai tvirtindavo, kad Eva'os Carriere (ji save vadino Eva C.) ir lenkų mediumo Franeko Kluski (tikrasis vardas Teofil Modrzejewski, 1873-1943) ektoplazma lašėdavo ant jų darbužių.
Prancūzų gydytojas ir paranormaliųjų reiškinių tyrėjas Gustav Geley (1868-1924) pasakojo, kaip jam už nugaros „...susiformavo šviečianti matinė kolona, iš kurios išlindo šviečianti ranka – idealiai susiformavusi, natūralaus dydžio – ir kelis kartus draugiškai paglostė jo kaktą. Jam ant rankovės krito skysčio lašai, kurie, rankai išnykus, šviesdavo dar 20-30 min.[2]“.
Seras Crookes William, tirdamas Home Daniel Dunglas fenomeną, stebėjo „šviečiantį debesėlį, kuris palaipsniui sutirštėjo ir virto gerai įžiūrima ranka“.
Pagal kitų įspūdžius, ektoplazma – „pulsuojanti purvinai baltos spalvos medžiaga“ (anglų spiritualistas Edmund Dawson Rogers, 1823-1910) arba „rausva lipni substancija, kurią išskiria mediumo kūnas“ (ekstrasensas iš Bournemouth`o Vincentas Tervi)[3].
Toliau tekste ne kartą bus pavartotas žodis „kabinetas“. Paaiškinsime, ką jis reiškia. Mediumai ir jų ektoplazma buvo tiriami griežtai laikantis standartinių reikalavimų. Eksperimentai vykdavo kambaryje, į kurį jie negalėdavo patekti kitu metu. Kambario gale iš šonų, nugaros ir viršaus užuolaidomis buvo sudaryta nedidelė erdvė su kėde, priekyje užuolaidos atitraukiamos. Ši erdvė buvo vadinama „kabinetu“ – vieta ektoplazmos debesėliui koncentruoti.
Štai kaip buvo aprašomas Eva`os C. seansas, vykęs 1905 m. Alžyre: „Marta buvo viena „kabinete“, kada tai įvyko. Ji atitraukė užuolaidas ir atsisėdo ant kėdės. Beveik tuo pat metu mes pamatėme „kažką baltą permatomą“. Tas „kažkas“ palaipsniui formavosi prie Martos, kuri buvo puikiai matoma iš visų pusių. Iš pradžių ta substancija priminė nedidelį debesėlį prie Martos dešiniosios alkūnės, atrodė, kad jis yra Martos kūno dalis. Jis buvo judrus, sparčiai plėtėsi į viršų, į apačią ir galutinai susiformavo į koloną – nuo pat grindų iki 0,6 m virš galvos. Nei Martos galvos, nei kojų nebuvo matyti. Mačiau tik baltos spalvos debesėlį, kuris vis tankėjo, gaubdamas mediumės kūną[4]“.
Savo pojūčius aprašė britų mediumė ir aiškiaregė d'Esperance (tikrasis vardas Elizabeth Hope, 1855-1919): „Kai tik įeinu į kabinetą, man išsyk kyla įspūdis, kad aš visa pasidengiu voratinkliu. Paskui jaučiu, kaip oras prisipildo medžiaga – balta dujine substancija, kuri silpnai šviečia ir primena garvežio skleidžiamą garą. Formavimasis vyksta prie pilvo. Kelias minutes ši masė tarytum vilnija, juda pirmyn atgal, kol pagaliau staiga sustingsta: iš jos gimsta gyvas padaras... Kartais jaučiu, kaip iš mano odos porų ištraukiami ploni siūlai[5]“.
N. Fodor teigia, kad mediumų išskiriamos ektoplazmos kiekis priklauso nuo įvairių, tarpusavyje nesusijusių veiksnių, taip pat nuo mediumo ir aplinkinių būsenos. Ektoplazma kartais visiškai apgaubia mediumą, kaip kokonas, kartais driekiasi, kaip mantija. Pagrindinės ektoplazmos spalvos – balta, pilka ir juoda. Baltoji spalva labiausiai paplitusi. Kartais visos spalvos pasirodo kartu[2].
Doyle Arthur Conan, dalyvavęs Eva'os C. seansuose, teigė, kad kartą, susiformavusiai dvasiai leidus, paspaudė jos ektoplazminę ranką. Rašytojo pasakojimu, jis „pirštais pajuto gyvą materiją, kuri reagavo į jo prisilietimą[3]“.
N. Fodoro žodžiais, „ši medžiaga kartais drėgna ir šalta, kartais klampi ir lipni, o kartais sausa ir kieta. Kartais ji juda lėtai, kaip reptilija, o kartais – žaibo greitumu[2]“.
Daugelis stebėtojų sutiko su tuo, kad ektoplazma turi savybę sparčiai susiorganizuoti ir šiam procesui negalima sutrukdyti. Neretai ji susiformuoja ne į dvasią, bet į savo mediumą. Kartais mediumui atsiranda arba antras veidas, arba trečioji ranka[2].
Dar rečiau ektoplazma virsta gyvūnu. Nuotraukoje – erelio fantomas virš F. Kluski galvos. 1919 m. nuotrauką su blykste padarė prof. A. Pavlovski. Jo žodžiais, paukštis priminė vanagą: „...jis blaškėsi po kambarį, kapojo sparnais sienas ir lubas, kol pagaliau nutūpė ant mediumo peties“. Čia juos abu kamera ir užfiksavo[6].
Ektoplazminis smūgis
Tais laikais tyrėjai stengėsi laikytis vienos svarbios taisyklės: dalyviai mediumo atžvilgiu turi būti nusiteikę pagarbiai ir geranoriškai, nes ne tik mediumo mintys, būsena ir veiksmai turi įtakos seanso įvykiams, bet ir dalyvių. Jei ši taisyklė pažeidžiama, nukenčia ne tik tyrimo rezultatai, mediumas gali gauti rimtą traumą. Pvz., jeigu stebėtojas šiurkščiai įsiterpia į materializacijos procesą, ektoplazma staigiai grįžta į mediumo organizmą, jam kirsdama smūgį. Tokiais atvejais traumos gali būti net mirtinai pavojingos.
Teigiama, kad viena tokių aukų buvo škotų mediumė ir aiškiaregė Helen Duncan (tikrasis vardas – Victoria Helen MacFarlane, 1897-1956). Ji buvo valdžios persekiojama, o 1933 ir 1944 m. nuteista už sukčiavimą. 1956 m. į seansą, kurio metu ji atliko materializaciją, įsiveržė policija. H. Duncan gavo ektoplazminį smūgį, sunkiai susirgo ir po mėnesio mirė.
1873 m. vienas seansas britų mediumei Cook Florence Eliza (1856-1904) galėjo baigtis tragiškai. Ji materializuodavo dvasią, kuri buvo pasivadinusi Keti King – Džono Kingo („dvasios-vadovės“) dukra. „Dvasia-vadovė“ – galinga ir bendraujanti dvasia, seanse organizuojanti kitų dvasių pasirodymą. Džonas Kingas teigė, kad jis – jūrų plėšiko Henrio Morgano dvasia[3]. Jis pasirodydavo XIX a. 6-8 d-mečiais daugelyje seansų, kuriuose būdavo materializuojamos dvasios.
Seanso metu vienas stebėtojas, nusprendęs, kad mediumė ir jos dvasia – tas pats asmuo, šoko iš vietos, stvėrė Keti už riešo ir garsiai pareiškė, kad ji yra persirengusi Florence. Keti nagais nuakėjo savo skriaudikui veidą. Kiti puolė teisuolį tramdyti, bet šis nenurimo ir pravėrė „kabineto“ duris. Ant grindų be sąmonės gulėjo Florence: ji liko pririšta prie kėdės, jos drabužiai buvo sudarkyti[7].
Šios mediumės gebėjimus liudijo jos nuolatinis stebėtojas seras W. Crookes. Jo emocingos, jaunąją globotinę palaikančios kalbos Londono mokslo draugijoje sukėlė paskalas dėl jo ir merginos galimų slaptų santykių. W. Crookes ir jo asistentai panašius įtarimus laikė įžeidimu, tačiau, kaip buvo pažymėta spaudoje, kai kurie jo pasisakymai parodė, kad jis buvo neabejingas savo tyrimų objektui.
1883 m. Helsinkyje mediumė d`Esperance tapo pernelyg uolių „demaskuotojų“ auka. Ji gavo ektoplazminį smūgį, dėl kurio plyšo jos plautis, iš gerklės ėmė veržtis kraujas[2].
Taip pat buvo nustatyta, kad ektoplazma jautriai reaguoja į šviesą, ypač į netikėtą šviesos blyksnį. Tačiau daktaras William Jackson Crawford (1881-1920) įrodė, kad šviesai jautri ne ektoplazma, bet pats mediumas. Jeigu šviesos blyksnis stiprus, ektoplazma beveik akimirksniu, tarytum įtempta guminė juosta, grįžta į kūną ir traumuoja žmogų.
Šarlio Rišė eksperimentai
Mediumė Eva C., turėjusi materializacijos savybę, buvo pirmoji, kuri visapusiškai tirta moksliniais metodais. O prancūzų fiziologas, vėliau tapęs Nobelio premijos laureatu, Charles Robert Richet (Šarlis Rišė) buvo vienas pirmųjų oficialiojo mokslo atstovų, ėmusių tirti ektoplazmą[8]. 1903 m. Alžyre Karmen viloje buvo organizuota serija Eva`os seansų. Jai tada buvo 17 m., jos mentalinės jėgos buvo pačiame žydėjime, ir ji dar ilgus metus buvo tiriama kitų tyrėjų (kai kurie iš jų tikėjosi paneigti Š. Rišė rezultatus).
Jau pirmose ataskaitose, publikuotose žurnale Annals of Psychical Science, Š. Rišė aprašė mediumės seanse materializuotą vyriškos giminės būtybę, pasivadinusią Bien Boa. Š. Rišė žodžiais, būtybė buvo visai veiksni – „vaikščiojo, kalbėjo, judėjo ir kvėpavo, kaip žmogus. Jos kūnas buvo stangrus ir raumeningas. Tai buvo ne manekenas, ne lėlė, ne vaiduoklis, o gyvas padaras – vyras. Atkrito išsyk dvi hipotezės: vaiduoklio ir gyvo žmogaus, vaidinančio vaiduoklį[8]“.
Štai kaip Š. Rišė aprašė materializuotos figūros dingimą: „Bien Boa bandė, kaip man pasirodė, praeiti tarp mūsų, bet jam trukdė jo šluba, neryžtinga eisena. Negaliu pasakyti, ar jis ėjo, ar čiuožė. Vienu metu jis vos nenugriuvo, suklupęs viena koja, kuri, regis, jam visai nebuvo atrama. Paskui jis priėjo prie lango praskleisti užuolaidų, bet nespėjo, nes staiga susmuko ir prasisunkė kiaurai grindis. Tuo metu išgirdau pliurpsėjimo garsą, kurį kelia pelkių liūnas, prarijęs žmogaus kūną. Šių įvykių metu mediumė savo kabinete buvo gerai visų dalyvių matoma[3]“.
Š. Rišė aprašė ir įdomų eksperimentą su kvėpavimu. Į indą buvo įpiltas spec. tirpalas anglies dvideginiui indikuoti. Bien Boa labai sunkiai, bet užduotį įveikė: skystis parodė teigiamą reakciją – pabalo. Sužavėti žiūrovai sušuko „Bravo!“, ir materializuota figūra kabineto „tarpdury“ tris kartus išėjo nusilenkti, kaip po sėkmingo pasirodymo. Š. Rišė padarytas Bien Boa nuotraukas seras Lodge Oliver Joseph pavadino geriausiomis iš jo matytų. Jis atkreipė dėmesį, kad nuotraukoje ryški mediumės ranka atrodė kaip negyva, o kartais vietoj jos buvo matoma tuščia rankovė. Š. Rišė nuomone, šis faktas „...liudijo mediumės materijos irimą, kurio ji negalėjo suvokti ir sustabdyti[9]“.
Vieną išskirtinį materializacijos atvejį, įvykusį Karmen viloje, Š. Rišė aprašė savo paskutinėje knygoje. „Išsyk po to, kai buvo užtrauktos užuolaidos, jos vėl prasiskleidė ir žiūrovai pamatė jaunos gražios moters veidą, į kurios garbanas buvo įpinta paauksuota juosta. Ji tyliai juokėsi. Atrodė, kad ją linksmino aplinka ir visas tas šurmulys. Aš galėjau įžiūrėti jos gražius, kaip perlai dantis. Ji du trys kartus parodė ir vėl paslėpė veidą, tarytum žaisdama su aplinkiniais slėpynėmis[10]“.
Pasakojama, kad kitą dieną jis atsinešė žirkles, kad nukirptų gražuolės, kurią žiūrovai praminė „Egipto karaliene“, plaukų sruogą. Ir jam tas pavyko: „Aš saugau šią sruogą; ji labai graži, šilkinė, turinti gyvą blizgesį. Tyrimai mikroskopu parodė, kad plaukai natūralūs. Man pasakė, kad tokių plaukų perukas kainuoja tūkstantį frankų. Mediumės plaukai buvo labai tamsūs ir apkirpti[10]“. Apibendrindamas savo darbą, jis parašė: „Materializacijos, kurias vykdė Marta Bero, labai svarbios. Jos pateikė daugybę faktų, iliustruojančių pilną materializacijos procesą, ir metafiziniam mokslui yra puiki bei unikali nagrinėjimo medžiaga[3]“.
Madam Bisson ir barono Schrenck-Notzing tyrimai
Š. Rišė tyrimų estafetę perėmė Mme Juliette Bisson, žinomo prancūzų visuomenės veikėjo Adolphe Bisson našlė. Būtent ji ėmė globoti Evą C., kai šią po Alžyro eksperimentų užsipuolė žurnalistai. Netrukus prie jos prisijungė ir baronas Albert Freiherr von Schrenck-Notzing (1862-1929), vokiečių gydytojas psichoterapeutas iš Miuncheno, kurio vardas neatsiejamas nuo pirmųjų ektoplazmos tyrimų. Jų bendras darbas buvo vykdomas nuo 1908 iki 19013 m., per tą laiką buvo padaryti šimtai bandymų su Eva C. Juos apibendrinus parašyta knyga „Materializacijos reiškinys“. Ją Madam J. Bisson išleido prancūzų kalba[11], Schrenck-Notzing to paties pavadinimo knygą – anglų kalba[12].
Abu tyrėjai griežtai laikėsi „švaraus eksperimento“ reikalavimų. Jie neprarasdavo budrumo, kai Eva C. keitė savo drabužius – kostiumus be sagų ir kabliukų. Paskui sodindavo „kabinete“.
Gydytojas rašė: „Kai kas abejoja dėl faktų realumo. Tačiau stebint bandymus, kurie buvo atliekami griežtai kontroliuojamomis sąlygomis, galima buvo šimtus kartų įsitikinti, kad šie įvykiai yra tikri[12].“
„Daugybė rimtų stebėtojų, gautos nuotraukos patvirtino, kad neįprasta klampi medžiaga sunkėsi iš jos burnos, ausų, akių, nosies, buvo išskiriama viso odos paviršiumi. Reginys gana keistas ir atgrasus, tačiau ir daugelis natūralių procesų, su kuriais kasdien susiduriame, irgi mūsų nežavi. Buvo stebėta sluoksniuota klampi medžiaga, kuri varvekliais kabojo ant mediumės smakro, gaubdavo veidą, išsisklaidydavo po kūną, palikdavo guzus tose vietose, kur nosis ir ausys. Prie šios medžiagos prisilietus ar įjungus ryškią šviesą, ji įsitraukdavo į mediumės kūną, kaip išgąsdinto aštuonkojo čiuptuvai. Jei šiuos „čiuptuvus“ pavykdavo nutverti ir įgnybti, mediumė garsiai sušukdavo. Ektoplazma skverbdavosi pro drabužius, nepalikdama jokių pėdsakų. Mediumei sutikus buvo nugnybtas nedidelis jos gabaliukas ir patalpintas į indą. Jis jame ištirpo, kaip sniegas, palikęs drėgną pėdsaką. Su mikroskopu pavyko įžiūrėti gleivinės epitelio ląsteles[12]“.
Tyrėjas rašė, kad Evai C. pasiekus transo būseną, į ją tarytum įsikeldavo kažkokia būtybė, kuri su ja bendraudavo valdingu alegoriniu būdu. Ši būtybė Madam Bisson aiškino, kad čia reikalinga disciplina, kad už padarytą darbą reikia atsiskaityti ir t.t. Kartą būtybė pademonstravo aiškiaregystės savybes, tiksliai pasakiusi, kas atsitiko sugedusiam elektros prietaisui. Tuo tarpu pati Eva C. tik dejuodavo ir šios dejonės „labiau priminė gyvulinį protestą nei protingojo prado reakciją[12]“.
Evos C. seansų metu nuotraukomis buvo užfiksuotos keistenybės. Kai kurios figūros iš pradžių susiformuodavo, kaip dvimatės, primenančios laikraščių iškarpas, paskui įgaudavo tūrinę formą. Kitos – susiformuodavo sumažintų matmenų. Kai kurie iš vaizdų priminė materializuotas mintis. Kartą ektoplazma virš mediumės galvos suformavo žodį „veidrodis“ (buvo spėjama, kad Eva turėjo omenyje žurnalą Mirror).
Mokslininkas savo knygoje paliko tokį kreipimąsi į jaunąjį tyrėją: „Neleisk, kad tavo noras daryti atradimus atšaltų, nepasiduok, kai tave puola kvailiai, šmeižia bailiai, iškreipiami faktai, užgaulioja ir gąsdina nedraugai. Sėkmė visuomet lydi tuos, kurie nenukrypsta nuo pasirinkto kelio. Dažniau prisimink M. Faradėjaus žodžius: „Nėra nieko nuostabesnio už tiesą“.
Metapsichikos institutas
Šių dviejų tyrėjų rezultatai buvo patvirtinti daktaro Gustavo Geley. Jis dirbo Ansi (pranc. Annecy) mieste praktikuojančiu gydytoju, tačiau žavėjosi nauja mokslo kryptimi. Nuo 1919 m. pradėjo vadovauti Metapsichikos institutui. Su Prancūzijos vyriausybės pritarimu Metapsichikos instituto komitetą sudarė prof. Charles Richet, Italijos sveikatos apsaugos ministras prof. Santoliquido, grafas de Gramont iš Prancūzijos instituto, astronomas daktaras Flammarion Camille Nicolas, eksministras Jules Roche, daktaras Treissier iš Liono ligoninės ir pats Gustav Geley. Vėliau prie jų prisijungė seras Oliver Lodge, prof. Bozzano ir prof. Leclainche[3].
Metapsichikos institutas turėjo gerai įrengtas laboratorijas, patalpas paskaitoms ir poilsiui. Komiteto darbo rezultatai buvo spausdinami instituto žurnale Lа Revue Меtapsychique. Tyrimai buvo atliekami dalyvaujant daugeliui svečių iš įvairių pasaulio šalių. 1923 m. trisdešimt medikų (tarp jų – devyniolika pasaulinio garso) pasirašė ir paviešino parodymus dėl psichofizinių reiškinių, kuriuos jie galėjo ne tik stebėti, bet ir kontroliuoti.
G. Geley darbo metodai buvo pavyzdys visiems jo sekėjams. Jis įrodė, kad yra ne tik išradingas ir skrupulingas eksperimentatorius, bet ir gilus filosofas. Jo parašytas kapitalinis darbas 
„Nuo pasąmonės iki sąmonės“ laikomas reinkarnacijos Biblija. Tyrėjo mirtis buvo netikėta ir tragiška. Jis nuvyko į Varšuvą, kur gavo mediumo F. Kluski vaškinius ektoplazmos įspaudus. Nelaimei, atgaliniame kelyje lėktuvas, kuriuo jis skrido, sudužo...
Daktaras G. Geley atliko seriją tyrimų su Eva C., pasikvietęs stebėti šimtą mokslo darbuotojų. G. Geley ėjo pramintu taku, kad patvirtintų jau gautus rezultatus. Šį kartą „vaiduokliai“ susiformuodavo į moteriškus veidus, kartais labai gražius ir jam nepažįstamus. Galbūt tie veidai buvo saugomi Evos pasąmonėje. Tos serijos eksperimentų pakako, kad praeityje prisiekęs materialistas galėtų konstatuoti: „Tai, ką mes matėm, nužudė materializmą[3]“. Jis turėjo omenyje seną materializmo teiginį, kad materija yra pirminė, o sąmonė (mintis) – antrinė. Jo ir kitų tyrėjų atlikti bandymai parodė, kad materija – minties darbo rezultatas. Ši išvada turėjo pagimdyti daugybę klausimų, visą jų spiečių – mokslininkų, filosofų, dvasininkų.
Išsyk po eksperimentų su Eva daktaras G. Geley gavo dar vertingesnių rezultatų, padirbėjęs su lenkų mediumu F. Kluski. Jo seansuose materializavosi ektoplazminės figūros tokio tankio, kad buvo galima gauti jų plaštakų parafino įspaudus. Šios parafino pirštinės buvo demonstruojamos Londone. Jos buvo tokios mažos ir siauros per riešą, kad net pati mažiausia žmogaus ranka negalėtų į jas įlįsti. Jas buvo galima išsaugoti tik po dvasių dematerializacijos. Eksperimentai buvo atliekami G. Geley, Ch. Richet ir grafo de Gramont – trijų mokslo autoritetų. Niekam nesukėlė abejonių pirštinių gavimo būdas. Matyt, vėliau jos buvo panaudotos, kaip pačių plaštakų liejimo formos (žr. pav.). Tokiu atveju parafino forma turėjo būti ištirpdinta.
G. Geley dažniau nei kiti tyrėjai stebėjo nebaigtas formuotis figūras ir jų dalis. G. Geley pirmasis įžvelgė analogiją tarp spiritistinės materializacijos ir moters gimdymo, taip pat suformulavo teiginį dėl materializacijos reiškinio energinio aprūpinimo – mediumu ir stebėtojais[3]. „Aš mačiau pirštus, turinčius tik formą – be šilumos, lankstumo, sąnarių. Pasirodydavo veidai, kurie priminė kaukes ar laikraščių iškarpas su priklijuotomis plaukų sruogomis, taip pat visiškai nesuprantami dariniai[13]“, - rašė G. Geley. Tokias nesusiformavusias figūras jis laikė „silpnos gyvybinės energijos produktu[13]“.
Ektoplazmos prigimtis ir dabartinė tyrimų būsena
Spiritualistų tarpe įsigalėjus nuomonei, kad ektoplazmos realumas įrodytas, prasidėjo diskusijos dėl jos prigimties ir kilmės. Eksperimentatoriai pasiskirstė į dvi stovyklas: materialistine, tvirtinanti, kad čia tik paslėpti žmogaus organizmo gebėjimai, ir metafizine, skelbianti, kad žmonija netrukus atskleis naujus būties dėsnius (vienas jos atstovų buvo ir A. C. Doyle). Amerikos akademikas Samuel Foster Damon (1893-1971), anglų poeto W. Blake kūrybos žinovas (žr. www.ezoterija.lt svetainės titulinį puslapį), atkreipė visuomenės dėmesį į poeto mistiko Henry Vaughan (1621-1695) poeziją. Šis aprašė kūno išskiriančią pirminę materiją, turinčią ektoplazmos savybes. Taip pat, kilo prielaidos, kad viduramžių alchemikų darbuose slypi užšifruoti ektoplazmos aprašymai.
W. Crawfordas iškėlė hipotezę dėl šios paslaptingos materijos formavimosi proceso: „operatoriai“ (jis vengė šiuos nematomus svečius vadinti „dvasiomis“), veikdami dalyvių sąmonę ir nervų sistemą, iš jų kūnų atpalaiduoja psichinę energiją, kuri tampa galingu mediumo energijos šaltiniu. Ši energija koncentruojasi mediumo nervų sistemoje, kuri išskiria ektoplazmą, o operatoriai ją panaudoja savo nuožiūra.
Kaip matome, šią žmogaus, o sykiu ir mūsų realybės tyrimo kryptį palaikė grupė entuziastų, kuriuos skatino ne pelno siekis, bet grynai tyrėjo smalsumas. Su šiais tyrimais galėjo susipažinti kiekvienas, jie nebuvo slepiami. Tačiau pagal seną tradiciją oficialusis mokslas jų nepalaikė, ir visuomenės susidomėjimas ektoplazmos fenomenu bei fiziniu mediumizmu palaipsniui užgeso. Nebeliko ir materializaciją demonstruojančių mediumų, bent jau jie neviešinami.
Maždaug per 100-150 m. užgeso ne tik ši be galo įdomi tyrimų sritis, bet ir daugelis kitų, tiesiogiai susijusių su mūsų materialiąja gerove. Kai kurios tyrimų sritys užgeso savaime, kitoms prireikė „pagalbos“.
Mūsų pasaulyje kiekvienas reiškinys turi savo priežastį. Žemę ir visą žmoniją jau daug tūkstančių metų valdo slopinimo sistema. Ji veikia taip, kad žmogus būtų kuo toliau nutolęs nuo savo esmės – Kūrėjo prigimties, kuri reikalauja domėtis įvairiais mūsų realybės aspektais, kaupti žinias. Kad šito nebūtų ir kad žmonės būtų valdomi, jiems dirbtinai kuriama iškreipta realybė, kuri deformuoja jų sąmonę. Kuo labiau deformuota žmogaus sąmonė, tuo jis labiau tolsta nuo savęs, prarasdamas kadaise turėtas Kūrėjo savybes.
Ar tai reiškia, kad žmogaus tyrimai išvis neatliekami? Anaiptol. Žmogus, kaip unikalios planetos gyventojas, visuomet buvo slaptojo mokslo akiratyje. Norint žmogų valdyti, pirmiausia reikia jį pažinti. Be to, jo unikalias savybes galima ir panaudoti. Todėl žmonės ir negailestingai eksploatuojami, pvz., slaptosios kosminės programos. Ten panaudojamos tokios jų savybės, taikomos tokios technologijos ir metodikos, kurių tradicinis mokslas nė nesapnavo.
Dabar trumpai pakomentuokime straipsnyje aprašytus reiškinius. Mūsų informacijos šaltinis – Jono Gervės mokslas, išdėstytas jo paskaitose[14]. Žmogus yra pilnas mūsų tikrovės atspindys, todėl jam būdingos ir visos mūsų tikrovės savybės. Tačiau dėl minėtos priežasties jomis pasidžiaugti gali toli gražu ne kiekvienas. Todėl ir atsiranda tokie apibūdinimai, kaip „unikalus“, „paranormalus“ ir kt.
Materializacija yra vienas pamatinių mūsų tikrovės evoliucijos principų, todėl nenuostabu, kad šia savybe pasižymi ir žmonės. Beje, ji būdinga labiau moterims, kurių organizmas skirtas gimdyti. Todėl tokių moterų yra daugiau nei vyrų. Materializacija – kūrybos aktas, o Kūrėjais gimsta visi – ir vyrai, ir moterys.
Visa mūsų tikrovė prasidėjo nuo pirminės substancijos, kuri, nuėjusi itin ilgą evoliucijos kelią, galiausiai materializavo mūsų Visatą. Dabar pirminės substancijos žmonių organizmuose beveik neliko, užtat kai kurie žmonės dar išsaugojo jos vėlesnių evoliucijos pakopų materiją. Ją ir išskiria mediumų organizmas ektoplazmos pavidalu. Toliau vyksta materializacijos aktas. Ir visą ši procesą valdo mintis – galingiausia mūsų tikrovės jėga, jos pamatinė ir išskirtinė savybė.
Ką reiškia, kad ektoplazma būna balta, pilka, juoda ir spalvota? Materializacijai tinkama tik judri materija, pasižyminti intensyviu vidiniu judėjimu. Materializuotos figūros sudarytos iš cheminių elementų materijos, o pastariesiems stabilumą suteikia tik jos judėjimas. Judri materija yra balta, kartais spinduliuojanti, nes vidinis judėjimas skleidžia šviesą. Atvirkščiai, iš tamsios materijos (tamsa) cheminių elementų nesukursi. Geriausiu atveju materializuota figūra bus nestabili. Pilka ar spalvota ektoplazma reiškia, kad šviesa, šviesos materija yra su tamsos priemaiša (spalvos).
Kodėl kai kurie mediumai materializuoja dvimates figūras? Matyt, todėl, kad jos išnyra iš pasąmonės gelmių. Kitaip nei sąmonė, kuri yra turinė, pasąmonė – plokštuminis darinys[14].
___________________________________________________________
1. https://www.britannica.com/
2. „Encyclopedia of Psychic Science”. Nandor Fodor, 1934.
3. „The History of Spiritualism“ by Arthur Conan Doyle, 2 vols., June 1926.
4. Madam X. 1905. „Annals of Psychical Science“, Vol. II.
5. E. d’Esperance. – „Shadow Land or Light From the Other Side“, 1897, p.229.
6. Nandor Fodor. These Mysterious People. London: Rider, 1936. Chapter 6: Strange Beasts from the Beyond.
7. http://www.mysteriouspeople.com/Katie-King.htm
8. An Encyclopedia of Claims, Frauds and Hoaxes of the Occult and Supernatural. James Randi Educational Foundation.
9. „Annals of Psychical Science“, Vol. II, p.273.
10. „Thirty Years of Psychical Research“ by Ch. Richet, p.508.
11. Mme Juliette Bisson, „Les Phenomenes dits de Materialisation“.
12. Schrenck Notzing. „Phenomena of Materialisation“.
13. Gustave Geley. „From the Unconscious to the Conscious“.
14. Jono Gervės paskaitos (1992-2003).
