A - B - C - D - E - F - G - H - I - J - K - L - M - N - O - P - R - S - Š - T - U - V - Z - Ž
Mediumas (lot. medium – vidurys), paranormaliųjų savybių žmogus, veikiantis, kaip dviejų pasaulių – mūsų fizinio ir dvasinio – rišamoji grandis, tarpininkas. Terminas kilęs iš spiritizmo praktikos. Toks tarpininkavimas naudojamas ir slaptų, tarp jų ir satanistinių organizacijų, vudu ir kt. ezoterinių tradicijų ritualuose. Čia tarpininkas – žynys, magas, šamanas ir pan. Taip pat tarpininko vaidmenį atlieka ir krikščionių kunigas bažnytinių apeigų (sakramentų) metu.
Tais laikais (beje, kaip ir dabar) buvo neaiški stebimų paranormaliųjų reiškinių prigimtis, mediumo ir dvasių vaidmuo, jų santykis. Vieni stebėtojai išvis neturėjo savo nuomonės, kitų interpretacijos skyrėsi. Tokia padėtis atsispindėjo ir ginčuose dėl termino „mediumas“.
Žinomas škotų fizikas Jamesas Clerkas Maxwellas (1831-1879) pateikė tokį mediumo apibrėžimą[1]: „Žmogus, kuriam esant gali būti stebimi psichiniai reiškiniai“. Prancūzų gydytojas, paranormaliųjų reiškinių tyrėjas ir Tarptautinio Metapsichikos Instituto (pranc. L’Institut Metapsychique International) 1919-1924 m. direktorius Gustav Geley (1868-1924) rašė: „Mediumas – tai žmogus, kurio sudedamosios asmenybės dalys – mentalinės, dinaminės ir materialinės – pasirengusios akimirksniu decentralizuotis[1]“.
Su tokiais apibrėžimais kategoriškai nesutiko Majers Frederic. Terminą „mediumas“ jis laikė barbarišku ir dviprasmišku, nes, jo nuomone, su mediumizmu susiję reiškiniai yra iš tikrųjų žmogaus pasąmonės aktyvumo rezultatas. Jis tokius žmones siūlė vadinti „automatistais“ (angl. automatist). Su „mediumo“ terminu nesutiko ir prancūzų psichiatras Pierre-Marie-Felix Janet (1859-1947), laikydamasis nuomonės, kad tokius žmones kontroliuoja ne anapusinė dvasia, bet idėja, įtaiga, kuri gali būti arba vidinė, arba išorinė[1].
Lombrozo Cesare teigė, kad egzistuoja tiesioginis ryšys tarp mediumų gebėjimų ir isterijos būsenos. Su juo iš dalies sutiko prof. Richet Charles Robert, sakydamas, kad „mediumai – didesni ar mažesni psichopatai, jų sąmonė suskaldyta, todėl jie psichiškai nestabilūs ir, pasiekę transo būseną, nesuvokia savęs, kaip individualybės[1]“.
Žmogaus bendravimo su dvasiomis istorija siekią žilą senovę. Manoma, kad pirmoji knyga, skirta gyvųjų kontaktams su mirusiaisiais, parašyta 1760 m. – „Dialogues of the Dead“, jos autorius George'as lordas Lytteltonas. Tarp dvasių, paminėtų šiame traktate buvo Petras Didysis, senovės Graikijos valstybės veikėjas Periklas, Williamas Pennas, Švedijos karalienė Kristina.
XIX a. vid., kartu su spiritizmo banga plačiai išgarsėjo mediumai: Carriere Eva, Piper Leonora, Hardinge Britten Emma, Cook Florence Eliza, Hope Elizabeth, Home Daniel Dunglas ir kt. Apie mediumus ir spiritizmą daug rašė Kardec Allan.
Mediumams ir mediumizmui tirti Didžiojoje Britanijoje buvo sukurta Paranormaliųjų reiškinių tyrimų draugija – PRTD (angl. Society for Psychical Research), kurios branduolį sudarė rimti įvairių sričių mokslininkai. Kai kurie mediumai kartkartėmis būdavo demaskuojami, pvz., Palladino Eusapia. Tačiau apskritai daugelis žinomų mokslininkų buvo priversti pripažinti, kad spiritizmo seansuose stebimi reiškiniai yra realūs.
Įdomus mediumų bendravimas su dvasiomis, kurios skirstomos į kelias kategorijas. Spiritizmas „dvasia-vadove“ (angl. spirit guide) arba „dvasia-ryšininke“ (angl. spirit communicator) vadina bekūnę būtybę, kuri su mediumu palaiko nuolatinį ryšį geranoriškais tikslais, pvz., patarti, pamokyti, informuoti ir pan. Terminas „dvasia-operatorė“ (angl. spirit operator) taikomas būtybei, kurią mediumai panaudoja, kaip energijos šaltinį[2].
Ankstyvojo spiritualizmo laikais dvasiomis-vadovėmis neretai būdavo etniniai indėnai. Vienas populiariausių XIX a. JAV spiritizmo seansų personažų buvo būtybė, pasivadinusi „Baltuoju vanagu“. Įdomu, kad analogiškose JAV juodaodžių bendruomenėse aktyviai reiškėsi „Juodasis vanagas“. „Vadovių“ tarpe taip pat yra buvę senovės kinai ir egiptiečiai. Amerikiečių mediumė Alice Ann Bailey (1880-1949) aprašė savo bendravimą su dvasia, kurią vadino tibetiečiu[3].
Eksperimentai su mediumais (ektoplazma), jų ryšiai su dvasiomis, kurios gali būti galingos ir agresyvios, pavojingi ir jiems patiems, ir stebėtojams. Atkreipkite dėmesį į mediumų gyvenimo trukmę – nė vienas iš jų nesulaukė gilios senatvės. Apie šiuos pavojus jau rašėme „spiritizme“. Parapsichologai pataria itin atsargiai elgtis mediumizmo eksperimentų metu, kad nebūtų aktyvuoti giluminiai mediumo pasąmonės sluoksniai. Tokiu atveju bet kurie netikėtumai seanso metu gali turėti nenuspėjamų ir liūdnų pasekmių. Be to, kai kurios seanso metu materializuotos dvasios elgiasi provokuojamai žaismingai ir fizinis kontaktas su jomis gali būti pavojingas ir mediumui, ir stebėtojams. Būtent taip ir atsitiko austrų mediumės Maria Silbert (1866-1936) biografijos autoriui Adelbertui Avianui, kuris jos seanso metu neiškentęs paglostė mergaitės pavidalo dvasią, susiformavusią iš mediumės ektoplazmos[4]. Seansui pasibaigus, mediumė dar nebuvo sugrįžusi iš transo būsenos. A. Avianas nuėjo į savo miegamąjį, tačiau po to sekusių įvykių jis negalėjo regėti net košmariškame sapne:
Durys atsivėrė pačios. Tarpdury stovėjo Maria Silbert, tiksliau, jos vaiduokliškas pavidalas. Ji mane gręžė žaliomis degančiomis akimis. Per tas kelias minutes Maria pastebimai paaugo; dabar ji už mane buvo galva aukštesnė. Jos sustingę papilkėjusio veido bruožai virto negyva ir grėsminga kauke. Ant jos kūno kibirkščiavo ir spragsėjo elektros iškrovos. Mano savijauta akimirksniu suprastėjo ir aš atbulomis ėmiau trauktis į svetainę. Mediumė, judėdama, kaip robotas, sekė iš paskos. Ji iš lėto artėjo prie šviesos jungiklio. Aš pirmasis prišokau prie jungiklio: tik tamsos man betruko! Priešinausi, bet man pritruko jėgų. Ji išjungė šviesą ir kambarį apgaudė aklina tamsa. Baimės sukaustytas visgi šokau per slenkstį ir du sykius pasukau raktą iš kitos pusės. Dabar man buvo ramiau ir aš apsižvalgiau, ieškodamas skrybėlės.
Už durų pasigirdo sunkūs žingsniai. Aš mintyse šyptelėjau: ne, Maria, čia tu manęs nepasieksi. Staiga užrakintos durys be garso atsidarė: ant slenksčio, vos tilpdama durų kiaurymėje, stovėjo Maria Silbert! Bemaž išprotėjęs iš baimės, puoliau į prieškambarį...
Mintis, kad dabar Maria negalės ištrukti iš namų, mane šiek tiek nuramino. Deja, klydau. Pirmą kartą gyvenime pamačiau, kaip pro kliūtį skverbiasi materija. Tai buvo siaubingas reginys, prieštaraujantis visiems gamtos dėsniams. Vėliau tokius dalykus mačiau ne kartą.
Taigi stovėjau ir žiūrėjau į duris, kurios buvo gana šviesios. Staiga man pasirodė, kad viduryje jos tapo pusiau permatomos. Tuo pat metu per jas ėmė skverbtis blankūs šviesos blyksniai. Aš pašokau dar porą laiptelių į viršų, arčiau viršutinio aukšto ir pritupiau ant grindų.
Skaidrioji durų dalis dabar buvo tamsesnė už likusį paviršių, ir pro jas ėmė ryškėti moters siluetas. Paskui maždaug dviejų metrų nuo grindų aukštyje pasirodė pusiau susiformavusi galva. Žaibų blyksniai tapo ryškesni ir aiškesni. Mano vienintelė apsauga – durys jiems buvo vis labiau įveikiamos. Netrukus iškrovos liovėsi, sekė galingas šviesos pliūpsnis, ir duryse pasirodė mediumė. Tačiau ji buvo ne įprasto pavidalo, bet tarytum susispaudusi į plokštumą, sumažėjusi viena dimensija. Jos natūralaus dydžio kūnas buvo tarytum suprojektuotas į durų plokštumą. Aš apstulbęs stebėjau visa tai, nežinodamas, ar dar pasilikti, ar jau bėgti į viršutinį aukštą. Sekė naujas blyksnis. Maria Silbert išėjo iš durų plokštumos ir ėmė artintis prie manęs. Laiptais dusliai dundėjo sunkūs žingsniai. Jos veidas buvo iškreiptas dar klaikesne, nei anksčiau, grimasa, galva atlošta. Aš galutinai praradau savitvardą ir, šokdamas per keturis laiptelius, įbėgau į antrą aukštą[4]...
Žinomas vengrų kilmės parapsichologas Nandor Fodor (1895-1964) pažymi, kad E. Aviano pasakojimas yra tarytum atvirkštinis „plokščiosios materializacijos“ variantas. Pastarasis reiškinys buvo stebimas seansuose, kuriuos vokiečių psichiatras ir parapsichologas Albert von Schrenck-Notzing (1862-1929) organizuodavo su mediume E. Carriere. Ši materializuodavo dvimates figūras, kurios ne kartą būdavo fiksuojamos fotokamera. Nuotraukos taip primindavo laikraščių iškarpas, kad skeptikai ne kartą bandė surasti leidinį, iš kurio jos buvo iškirptos.
Vėliau parapsichologai iškėlė hipotezę, kad tokie „erdviniai komiksai“ tėra sąmonės vaizdiniai, kurie kažkokiu antgamtiniu būdu protas išnešė į erdvę. Kita vertus (pažymi N. Fodoras), prielaida, kad ne dvasia, o mediumė galėjo susiprojektuoti į plokštumą, atrodo neįtikėtinai[4].
___________________________________________________________
1. Encyclopedia of Psychic Science. Nandor Fodor, 1934.
2. https://www.crystalinks.com/spirit_guides.html
3. The Unfinished Autobiography, 1951 by Alice Ann Bailey.
4. Nandor Fodor. „Between two worlds“, New York – 1964.
