A - B - C - D - E - F - G - H - I - J - K - L - M - N - O - P - R - S - Š - T - U - V - Z - Ž
Antgamtiniai reiškiniai (angl. supernatural, rus. сверхъестественное), reiškiniai, kurie, anot religinės pasaulėžiūros, vyksta dvasiniame pasaulyje. Jie nepavaldūs fizinio pasaulio dėsniams, jiems negalioja įprastiniai priežastiniai ryšiai, todėl jie mokslo nepaaiškinami. Pagal religinę pasaulėžiūrą dvasinis pasaulis yra pirminis, viršesnis už fizinį ir daro jam įtaką. Šios nuostatos sudaro religijų esmę. Dvasinio pasaulio gyventojai – dvasios, angelai, demonai, dievai – turi sąmonę, bet neturi fizinio kūno. Ir visus pasaulius valdo amžinasis Dievas – tobulas Kūrėjas, aukščiausioji antgamtinė būtybė, visaapimanti dvasia.
„Antgamtinė“ sąvoka Europos kultūroje atsirado iš vėlyvosios antikos filosofijos ir krikščionybės leksikos. Viduriniais amžiais ją populiarino italų filosofas ir teologas Tomas Akvinietis (1225-1274).
Kaip šiuos reiškinius vertina oficialusis mokslas? Egzistuoja du požiūriai dėl jų pažinimo mokslo metodais.
Vienas jų iš esmės pritaria daugelio religinių konfesijų ideologijai: mokslas nagrinėja tik Gamtos reiškinius, tuo tarpu visi antgamtiniai reiškiniai priklauso religijos sferai. Antgamtiniai reiškiniai, dvasinės būtybės nėra Gamtos dalis, todėl negali būti ištirtos empiriniu būdu – per jutimo organus stebėjimo ar mokslinio eksperimento metu. Prie šių reiškinių mokslas dažn. priskiria ir paranormaliuosius reiškinius, įvairius ezoterinius ( ezoterika) mokslus ir neįprastas (ekstrasensorines) žmogaus savybes, kurios leidžia tokius reiškinius stebėti.
Yra ir kitokia nuomonė. Jeigu antgamtiniai reiškiniai daro įtaką mūsų fiziniam pasauliui, vadinasi, ši įtaka gali būti patikrinta mokslo metodais. Tačiau čia oficialusis mokslas (per savo atstovus) daro kategorišką išvadą: „Mokslas ne kartą bandė šią įtaką nustatyti, aptikti kokius nors jos įrodymus, bet neaptiko“. Bandymai pademonstruoti paranormaliuosius reiškinius, neva, irgi buvo nesėkmingi. Akcentuojami tik sukčiavimo atvejai ir tokie, kai stebuklai buvo paaiškinti visai tradicinėmis priežastimis.
Mokslinis ateizmas dar kategoriškesnis: „Mokslo sferai priklauso fizinis pasaulis, o kitokio pasaulio išvis nėra; „dvasinis pasaulis“ tėra iliuzija, pagimdyta žmogaus smegenimis, kurios egzistuoja fiziniame pasaulyje“.
Alternatyvios enciklopedijos nuomone, tikroji realybė yra kažkur per vidurį[1]. Pirmiausia, negalima mūsų tikrovės skirstyti į „gamtinę“ ir „antgamtinę“. Mūsų tikrovei apibūdinti vartosime žodį „Gamta“, kaip jos bendriausią sąvoką. Ji apima viską, kas yra materialu (sudaryta iš materijos). Jeigu religiniai objektai ir subjektai yra materialūs, vadinasi, jie yra Gamtos dalis. Jeigu ne, tuomet išvis nėra apie ką kalbėti: negali būti nematerialių objektų ar subjektų. Dar senovės mąstytojai sakydavo, kad „pasaulyje nėra nieko, išskyrus judančią materiją“. Tačiau, atsiribodami nuo primityvaus materializmo, turime pabrėžti, kad Gamtoje materijos formų yra labai daug. Taigi Gamta yra materiali ir be galo įvairi vienovė, kurioje viskas tarpusavyje sąveikauja – įvairios materijos bei gyvybės formos, įvairūs pasauliai ir t. t. Religijos „dvasinis“ pasaulis su visais savo realiai egzistuojančiais gyventojais – irgi Gamtos dalis.
Bet kaip tada paaiškinti tobulą Gamtos harmoniją? Tokioje begalinėje sąveikaujančioje įvairovėje chaosui išvengti yra būtina aukščiausioji valdžios pakopa – Dievas, kuris viską kontroliuoja ir valdo.
Pirmiausia turime pabrėžti, kad egzistuoja ne tik aukščiausioji valdžios pakopa, bet ir visa jos hierarchija. Valdžią turi visi, kas turi sąmonę, o ši yra visuotinai paplitęs reiškinys. Viskas, pradedant elementariosiomis dalelėmis ir baigiant planetomis, žvaigždėmis, galaktikomis bei Visata ir dar toliau, yra tam tikros gyvybės formos, taigi turi ir sąmonę.
Kad būtų aiškiau, trumpai paaiškinsime, nuo ko viskas prasidėjo. Visos mūsų tikrovės evoliucija startavo nuo tam tikro lygmens, kurį Jonas Gervė pavadino substratu. Jame jau buvo viskas, ko reikėjo būsimai Gamtai – visa pirminės substancijos judėjimo paletė: principai, dėsniai, elementai, struktūros, formos ir t. t. Evoliucija prasidėjo natūraliai, be pirminio postūmio. Ir nebuvo jokios aukščiausiosios antgamtinės jėgos, buvo pirminė sąmonė, kuri vėliau evoliucionuodama susiskaidė į daugybę įvairaus lygio sąmoningų objektų bei subjektų. Nepaisant to, galime vartoti žodį Kūrinija, kuri buvo sukurta ne Dievo, bet per itin ilgą evoliucijos laikotarpį – visų sąmonės lygmenų. Kiekvienas lygmuo įneša savo evoliucinį indelį.
Šios pažiūros artimos panteizmo pasaulėžiūrai, kuria vadovavosi mūsų tolimi protėviai. Dievas yra ne antgamtinė būtybė, bet pati Gamta, kurios visi lygmenys yra gyvi ir sąmoningi, sudarantys vieną milžinišką organizmą, vieną nedaloma visumą – vienovę. Jos evoliucijai nereikia „pagalbos iš šalies“, ji vystosi iš savo potencialo.
Bet kaip dėl aukščiausiosios valdžios hierarchinės pakopos, juk ji turi būti? Taip, ji turi būti. Šią aukščiausiąją pakopą užima tie, kurie nuėjo didžiausią evoliucijos kelią, įgavo daugiau savybių ir iš esmės pasiekė dievo lygį. Tačiau laisvos valios principo niekas neatšaukė, todėl valdžią galima realizuoti skirtingai. Galima ją panaudoti savo asmeniniams ar kolektyviniams poreikiams tenkinti, bet galima ir sąmoningai, kaip Kūrėjui, įsilieti į nesibaigiantį evoliucijos procesą. Pagal Gamtos sumanymą didžiausiu Kūrėju turėjo būti žmogus – unikalios planetos gyventojas. Tačiau ir kitos kosminės civilizacijos pretendavo į šią išskirtinę vietą – Visatos valdžios centrą. Užvirė kova, kuri vyksta ir iki šiol. Kova dėl valdžios visuomet yra purvina ir kruvina. Ir kuo daugiau valdžios, tuo daugiau melo, purvo, kraujo...
___________________________________________________________
1. Jonas Gervė, 1992-2003 m. paskaitos.