A - B - C - D - E - F - G - H - I - J - K - L - M - N - O - P - R - S - Š - T - U - V - Z - Ž
Eucharistija (gr. eucharistia – dėkojimas), vienas krikščionių bažnyčios sakramentų, Švenčiausiasis Sakramentas.
Maždaug prieš du tūkst. m. Jėzus Kristus ant kryžiaus kartą ir visiems laikams paaukojo žmonijai savo gyvybę, siekdamas atpirkti viso pasaulio žmonių nuodėmes. O šias laikais kiekvienas doras krikščionis laiko savo pareiga kuo dažniau susijungti su Jėzumi Kristumi per Eucharistiją, prisiminti ir išgyventi Kristaus auką ant Golgotos kalno. Ją švenčiant per Mišias, Jėzus Kristus duonos ir vyno pavidalais aukojasi bažnyčios nariams, atiduodamas save kaip dvasinį maistą. Mišiose per Eucharistijos įsteigimo atpasakojimą (konsekraciją) įvyksta transsubstanciacija – duona ir vynas perkeičiami į Jėzaus Kristaus kūną ir kraują. Krikščionybė eucharistiją traktuoja kaip Jėzaus Kristaus meilės sakramentą; tikintieji, priimdami Ostiją (lot. hostia − aukojamasis gyvulys, atpirkimo auka), turi galimybę susivienyti su Jėzumi Kristumi (su Dievu Kristuje) ir jo mistiniu kūnu − Bažnyčia – bei vieni su kitais. Todėl ši mišių dalis vadinama Komunija (lot. communis − bendras).
Aukojimas šiuolaikinės Eucharistijos forma yra pagr. krikščionių bažnyčios sakramentas, kertinis visos krikščionybės bruožas, sudarantis katalikų, stačiatikių ir kai kurių kitų konfesijų bažnytinių pamaldų esmę. Nuolatinis dalyvavimas Eucharistijoje būtinas žmogui išsigelbėti ir pasiekti amžinąjį gyvenimą.
Tradicija švęsti Eucharistiją įsigalėjo palaipsniui. Ankstyvieji krikščionys buvo Romos imperijos valdžios persekiojami iš dalies dėl to, kad Eucharistijos apeigos kažkiek priminė ritualinį kanibalizmą. Yra III a. liudijimas, kad Mišios buvo švenčiamos katakombose ant kankinių kapų. IV a. pab. Eucharistijos apeigos ėmė plėtotis, pradėjo ryškėti įvairių šalių Eucharistijos šventimo skirtumai; pradėta sudaryti liturgines knygas, kurti Eucharistijos maldas ir giesmes. IX a. teologijoje atsirado ir plačiai paplito terminas „transsubstanciacija“ (lot. transsubstantiatio), tačiau ginčai dėl to, ar duona ir vynas realiai virsta Jėzaus Kristaus kūnu ir krauju, ar tik simboliškai, netilo. 1215 Laterano (pastatų ansamblis Romoje) IV susirinkime galutinai įtvirtintas transsubstanciacijos terminas ir pateiktas mokymas dėl duonos ir kraujo virtimo Kristaus kūnu ir krauju, kuris galutinai susiformavo krikščionių teologo Tomo Akviniečio darbuose. XVI a., prasidėjus reformacijai, ginčai dėl Eucharistijos atsinaujino[2, 5].
Įvertinkime Kristaus auką, Eucharistijos sakramentą ir apeigų logiką mūsų tikrovės evoliucijos požiūriu. Pagal Gervės Jono mokslą evoliucijos principai yra pagr. tiesos kriterijus, leidžiantis susigaudyti realybėje ir pasakyti, kas yra gėris ir blogis. Išprusę tikintieji paprieštaraus, kad tokia logika čia negalioja, nes mokslas nagrinėja fizikinį pasaulį, o čia turime viršesnį dvasinį pasaulį. Tačiau pagal J. Gervės mokslą visa mūsų tikrovė yra vienovė, kurioje visi pasauliai – ir dvasinis, ir fizikinis – susilieja, jiems galioja tie patys dėsniai, todėl juos reikia nagrinėti kaip vieną nedalomą visumą.
Bet juk „nežinomi Viešpaties keliai“, vėl paprieštaraus tikintieji, todėl paprastiems mirtingiesiems Eucharistijos apeigų logika gali būti nesuvokiama. Tačiau, pagal J. Gervės mokslą, nėra to, ko negalėtų suprasti žmogus, o tikroji tiesa visuomet yra paprasta ir aiški. Todėl, jeigu migloti, sunkiai suvokiami teiginiai pateikiami kaip absoliuti ir neginčijama tiesa, turime teisę suabejoti jų tikrumų ir įtarti, kad jų tikroji logika slypi kažkur giliau.
Eucharistija yra aukojimo forma. Pirmiausia kyla klausimas, kam aukojama? Stačiatikių bažnyčios teigimu – Dievui, kaip šv. Trejybei, katalikų – Dievui Tėvui. Jėzus Kristus, būdamas ir Dievas, ir žmogus, atpirko visos žmonijos nuodėmes per savo žmogiškąją prigimtį ir kančias ant kryžiaus. Čia Kristus figūravo ir kaip Dievas, ir kaip auka (aukojamas avinėlis), ir kaip vyriausiasis ritualo žynys. Jo auka nurodė žmonijai išsigelbėjimo ir amžinojo gyvenimą kelią. Tas kelias – tik su Kristumi (su Dievu Kristuje). Gana painu ir sunkiai suderinama su kasdiene žmonių logika. Be to, krikščionių Dievas yra visagalis, tai kodėl jam reikia kažką aukoti? Taip pat ezoterikų kitas požiūris į aukos (pasiaukojimo) ir nuodėmės santykį. Išvis, pasiaukojimo, kančių kelias nevertas tikrojo kūrėjo. Tikrasis kūrėjas (čia turime omenyje ir žmogų) turi būti laisvas, gražus ir laimingas.
Visų konfesijų krikščionims Kristaus aukos realumas ir prasmė neginčijami. Daugiau nesutarimų kyla dėl detalių ir Eucharistijos apeigų. Kaip jau rašėm, stačiatikiams ir katalikams nuolatinis susijungimas su Kristumi ir jo aukos išgyvenimas per Eucharistiją yra būtina sąlyga išsigelbėti ir pasiekti amžinąjį gyvenimą. Tokiai rimtai išvadai reikėtų ir atitinkamo neginčijamo pagrindimo. Matyt, jo nėra, nes protestantai vadovaujasi kita logika. Protestantų bažnyčios mokymu, Jėzus Kristus kartą ir visiems laikams paaukojo ant kryžiaus savo gyvybę, todėl jokia nauja auka pasauliui netinkama ir nereikalinga. Protestantų bažnyčia Eucharistiją traktuoja kaip Jėzaus Kristaus Paskutinės vakarienės prisiminimą, turintį simbolinę prasmę, bet realiai tikinčiuosius su Kristumi nesuvienijantį.
Eucharistijos prasmė paaiškėja, kai perpranti aukojimo, kuris praktikuojamas jau daug tūkst. metų, esmę. Pagonybės laikais būdavo aukojama dievams. Per Eucharistiją aukojama Dievui. Ar pastarojo aukojimo esmė jau kitokia? Nepaisant visų krikščionybės mokymų, galime teigti, kad jo esmė nepakito, tik pats aukojimo ritualas atliekamas kita forma.