A - B - C - D - E - F - G - H - I - J - K - L - M - N - O - P - R - S - Š - T - U - V - Z - Ž
Egregoras, energinis informacinis darinys, laukas, susiformavęs iš bet kurio žmonių susivienijimo minčių bei emocijų ir įgavęs savarankišką būtį bei galimybę evoliucionuoti. Kai kurie ezoteriniai (okultiniai) judėjimai egregorą vadina daikto dvasia, mentaliniu (mentalas) kondensatu. Oficialaus mokslo ši koncepcija laikoma nemoksline, marginaline.
Šio termino kilmė nėra tiksliai žinoma. Yra kelios tyrėjų versijos: sen. gr. egregoros – būdraujantis, sen. gr. egeiro – saugoti, prižiūrėti, lot. e-grego – rinktis į bandą, krūvą, lot. grex. bendruomenė, banda, minia.
Šiuolaikinėje literatūroje vienas pirmųjų šį terminą pavartojo Viktoras Hugo (pranc. Victor-Marie Hugo, 1802-1885) poemoje „Amžių legenda“ (La Légende des Siècles). Jis figūruoja ir žinomo rusų filosofo bei rašytojo Danieliaus Andrejevo (rus. Даниил Андреев, 1906-1959) mistiniame kūrinyje „Pasaulio rožė“ (Роза мира), kuriame rašytojas parašė, kad egregorui būdingas „sąmoningumo ekvivalentas“.
Su šia sąvoka susišaukia ir Rusijos akademiko Vladimiro Vernadskio (rus. Владимир Иванович Вернадский, 1863-1945) noosfera, kaip vieta, kurioje formuojasi ir vystosi egregoras.
Šiuo metu šis ezoterinis terminas jau prigijo ir įgavo savo prasmę, apie kurią – toliau.
Egregoro esmė, savybės, rūšys, lygmenys
Egregorus formuoja įvairių Žemės kampelių žmonės, kuriuos užvaldžiusi bendra idėja, tikslai, interesai, aistra ir kurie generuoja tas pačias mintis ir emocijas. Mintys ir emocijos neatskiriamos nuo energijos, todėl egregorai yra visai realūs, materialūs dariniai. Turėdami žmonių palaikymą jie vystosi, evoliucionuoja, kaip savarankiškos esybės. Pasiekęs tam tikrą evoliucijos pakopą egregoras veikia žmonių sąmonę. Turime įdomų reiškinį – žmonių kūrinys pradeda veikti juos pačius. Pagal[1] taiklų apibūdinimą, egregoro esmė – švytuoklė.
Egregorų yra be galo daug, juos turi perskaitytos knygos, bet kuri diskusijų tema, žmonių išgyventi tie patys įvykiai, žmonių vartojami daiktai (nuo arbatinio šaukštelio iki nuosavos jachtos), bet kurie žmonių susivienijimai, garsūs, gerbėjų turintys žmonės, pinigai, meilė, lankomos vietos, parduotuvės, užeigos, šalys, rasės, lytys, sistemos, savo prasmę turintys simboliai ir t.t.
Žmogaus minčių ir emocijų energija vibruoja tam tikru dažniu. (Visų Visatos objektų sąveika pagrįsta vibracijomis.) Taigi kiekvienas egregoras turi savo vibracijų dažnį, dažnių spektrą. Pagal šį rodiklį egregorai skirstomi į žemo ir aukšto dažnio. Pvz., pinigų egregoras yra žemo vibracijų dažnio, tuo tarpu žmonės, kuriuos vienija aukšti, ideologijomis paremti siekiai, formuoja aukštadažnį egregorą. Todėl į egregorus įsilieja žmonės, kurie su jais rezonuoja (rezonansas), skleidžia tuos pačius dažnius. Šiuo metu žemadažnių vartotojiškų egregorų yra dauguma ir juos formuoja didelės žmonių grupės. Ar jie stipresni už kitus? Čia konkretus klausimas, nes ir aukštadažnis egregoras, kurį palaiko daug mažiau žmonių, gali turėti daugiau energijos dėl aukšto vibracijų dažnio.
Egregorų esti smulkių ir stambių. Ko gero, smulkiausias egregoras yra dviejų žmonių šeima, stambiausi – jau minėti vartotojiški ir religiniai egregorai. Stambūs gali susidaryti iš kelių smulkesnių, pvz., krikščionybės egregoras, vienijantis daug smulkesnių konfesijų. Socialinių tyrimų centro Pew Research Center duomenimis, 2015 m. Žemėje gyveno per 2,4 mlrd. krikščionių. Kuo daugiau žmonių, tuo daugiau energijos, tuo stipresnė organizacija, šalis, mokymas, ideologija, religija.
Žmonių susivienijimai gali būti pozityvūs ir negatyvūs, konstrukciniai ir destrukciniai. Alkoholikų, narkomanų, banditų, satanistų ir pan. egregorus galime laikyti destrukciniais. Tiesa, tokius susivienijimus vertina patys žmonės, kurie gali taikyti skirtingus vertinimo kriterijus, todėl šiuo požiūriu nuomonės gali skirtis. Destrukcinius egregorus gali valdyti įvairios hierarchijos tamsiosios esybės, kurios minta šių egregorų žemadažne energija.
Egregorų būna ilgalaikių ir trumpalaikių, pvz., konflikto. Nors egregoras tam tikra prasme yra savarankiška esybė, tačiau be žmonių sąmonės, minčių jis negali egzistuoti. Netekęs žmonių palaikymo jis išyra, jo ryšys su žmonėmis nutrūksta. Tačiau jo sukaupta energija niekur nedingsta, ji evoliucionuoja toliau ir galiausiai atranda savo vietą, materializuojasi mūsų tikrovėje. Visa mūsų tikrovė kuriama mintimis, minčių energija[2].
Egregorai paprastai atitinka Žemės objektus ar subjektus ir turi savo lygmenis. Aukščiausiojo lygmens yra Žemės planetos egregoras. Bet mes esame ne vieni beribėje Visatoje, todėl gali būti ir didesnio masto egregorų, visokių galaktinių konfederacijų ir net tarpgalaktinių susivienijimų.
Egregoro ir žmogaus sąveika
Dėl aukščiau pateiktos informacijos niekas per daug nesiginčija (iš tų, kurie priima egregoro sąvoką). Tačiau kitais klausimais – ar egregoras turi sąmonę ir kaip jis sąveikauja su žmonėmis – nuomonės skiriasi.
Kai kurie ezoterikai tvirtina, kad egregoras neturi sąmonės, proto, jis teturi programų rinkinį, kurį jam suteikė žmonės. Pasinaudokime Jono Gervės informacija[2]. Sąmonę, kaip savybę generuoti minties energiją, mūsų tikrovėje turi absoliučiai viskas. Bet sąmonė ir evoliucionuoja, įgaudama savybę protauti, atlikti sąmoningus veiksmus ir net pasiekti intelekto lygį. Mūsų nuomone, geriausias sąlygas evoliucionuoti turi ilgalaikiai dvasinių judėjimų ir religiniai egregorai. Antraip, kaip paaiškinti šių judėjimų dalyvių pastebėtą poveikį? Prie egregorų prisijungę žmonės jaučiasi stipresni, jie labiau pasitiki savimi ir netikėčiausiose vietose sutinka bendraminčius. Jų nariams gimsta panašios idėjos ir mintys, žmonės nesusitarę vykdo tuos pačius darbus, domisi tais pačiais klausimais. Prisiminkime ir mūsų nuotaiką, kuri būna švenčių išvakarėse. Egregoras sinchronizuoja savo elementų veiklą.
Kai kurie tyrėjai pastebi įdomius dėsningumus: žmonių, keliavusių katastrofas patyrusiais lėktuvais ar traukiniais, būna mažiau, nei paprastai. Kai kurie ezoterikai mano, kad egregorai jiems sutrukdė keliauti būtent tais reisais. Tačiau, žmogų gali apsaugoti, perspėti apie bręstančias nelaimes ir konkretesnės būtybės, pvz., Anapilin iškeliavę artimi giminės. Apsaugoti gali ir Žemė.
Akivaizdu, kad žmogui, jo mintims ir veiksmams daro įtaką aplinka. Čia kyla diskusijų vertas klausimas: kokiu mastu? Vieni tyrėjai nusiteikę kategoriškai – ne žmonės sprendžia, kaip jiems gyventi, juos valdo egregorai – kolektyvinė pasąmonė. Ir, esą, visos mintys, kurios kyla žmonėms, yra ne jų, o primestos iš šalies. Atleiskit, bet čia jau ne žmonės, o biorobotai.
Nagrinėdami šį klausimą, prisiminkime šveicarų psichiatrą ir psichoanalitiką Karlą Jungą (vok. Carl Gustav Jung, 1875-1961), kuris pirmoje XX a. pusėje pastebėjo, kad jo pacientus, kurie tarpusavyje nė kiek nesusiję, sapnuose persekioja vis tie patys vaizdai. K. Jungas iškėlė mintį, kad egzistuoja akimi nematomas realybės lygmuo, kuris veikia žmonių sąmonę, ypač tada, kai jos kontrolė susilpninta (miegant, veikiant psichotropinėms medžiagoms, paaštrėjus psichiniams susirgimams). Tada K. Jungas pasiūlė „kolektyvinės pasąmonės“ sąvoką. Pasak jo, tai yra vieningas psichinis laukas, kuriame saugoma absoliučiai viskas, ką žmonija išgyveno ir sukaupė per visą savo istoriją. Jis daro įtaką žmonių sąmonei, taigi jų mintims ir veiksmams.
Pritariame K. Jungo minčiai, kad egregoras valdo žmones per pasąmonę. O kolektyvinės sąmonės sąvoką reikėtų vartoti vabzdžių atveju, kai ji tiesiogiai valdo tokios bendruomenės veiksmus. Tarpinės bendruomenių grandys tarp žmonių ir vabzdžių, matyt, valdomos ir kolektyvine pasąmone, ir kolektyvine sąmone.
Egregoro ir žmogaus sąveikos santykis priklauso nuo egregoro stiprumo, jo pasiektos evoliucinės pakopos ir žmogaus sąmonės lygio. Jei žmogus sąmoningai ir giliai įnykęs į kurį nors egregorą, jam nedaug lieka jo paties minčių. Teisingai sakoma, kad giliai tikinčiam krikščioniui beprasmiška aiškinti tiesas, kurios prasilenkia su tikėjimo nuostatomis, jis jų tiesiog negirdės. Tokiu būdu apkarpoma laisvė. Kuo mažiau laisvės, tuo daugiau vergovės. Toks žmogus iškrenta iš evoliucijos, jis jau nerealizuos savo Kūrėjo prigimties. Štai taip slopinimo sistema per religijas valdo žmoniją.
Jei žmogus nerezonuoja su egregoro turiniu, šis jo neprisijungs. Tačiau tarp visų žmonių susivienijimų ypatingą vietą užima tie, prie kurių prijungiama ritualų metu. Ritualas nėra formali procedūra, tolygi įstaigos direktoriaus pasirašytam įsakymui priimti į darbą. Pretendento organizme atsiranda pokyčiai, nauji energiniai dariniai, sutvirtinamas jo ryšys su egregoru; per šio ryšio kanalą nutekinama jo energija – jis jau tampa egregoro donoru. O dar lieka jo mintys ir emocijos. Krikščionių bažnyčios prijungimo ritualas yra krikšto sakramentas. Toks egregoras turi gana aukštą sąmoningumo laipsnį. Savo adresu nukreiptą negatyvią mintį jis gali palaikyti agresija ir atsakyti, kirsdamas energinį smūgį. Alternatyviajai enciklopedijai teko su tuo susidurti.
Slaptos organizacijos naudoja savus ritualus. Dabar į internetą patenka vis daugiau slaptos informacijos: tokie ritualai drastiški, sumišę su orgijomis ir kruvinais aukojimais. Tarpininko vaidmenį tarp „naujoko“ ir egregoro atlieka žynys, juodasis magas. Ritualų metu kviečiami egregorų kuratoriai, kurie paprastai yra tamsos pasaulio atstovai. Tie, kurie savo noru prisijungia prie slaptųjų destrukcinių ordinų, visam laikui praranda savo valią, tampa paklusniais ordino vykdytojais ir, mainais į iliuzines mūsų pasaulio vertybes, tamsos pasauliui atiduoda savo sielą.
Praeito amžiaus 10-ą d-metį žinomas Lietuvos gydytojas pediatras, naujagimių skyriaus vedėjas Alternatyviajai enciklopedijai papasakojo įdomų dalyką, kuris būdavo praktikuojamas sunkios ir beviltiškos būklės naujagimių atžvilgiu. Tokiais atvejais, tėvams sutikus, būdavo kviečiamas katalikų kunigas ir kūdikiai krikštijami. Po krikšto jų būklė pagerėdavo, beviltiški naujagimiai pasveikdavo. Tikintiesiems čia yra tik dar vienas Dievo galybės ir meilės įrodymas. Iš tikrųjų, viskas daug paprasčiau – kūdikėlis prijungiamas prie stipraus katalikiškojo egregoro, kuris jam suteikia energijos ir gyvybinių jėgų. Tačiau vaikui paaugus ir sustiprėjus, ši energija bus sugrąžinta su kaupu.
Dėl didelės egregorų įvairovės stebimi ir jų įvairūs aspektai. Kai kurie egregorai susiformuoja apie talentingas asmenybes – muzikantus, dainininkus, menininkus, sportininkus, mokslininkus ir t.t. Visa jų daugiamilijoninė gerbėjų armija skiria savo dievaičiui dėmesio, taigi ir energijos. Bet ar jis visuomet pasirengęs priimti jį užgriuvusią šlovę, o kartu su ja ir energijos antplūdį? Beje, dalis tos energijos gali būti negatyvi, kurią organizmas dar turi transformuoti į tinkamą. Jei ne, tada atsiradusį diskomfortą stengiamasi numalšinti narkotikais, alkoholiu, gerbėjomis (gerbėjais), kulinariniais skanėstais. Tokiais atvejais žvaigždės reakcija būna individuali ir nenuspėjama, net iki susinaikinimo. Yra daugybė pavyzdžių, kai talentingos šou verslo žvaigždės anksti baigė savo gyvenimo kelią: Jimi Hendrix (1942-1970), Janis Joplin (1943-1970), Jim Morrison (1943-1971), Elvis Presley (1935-1977), Freddie Mercury (1946-1991), Kurt Cobain (1967-1994) ir kt.
Mokslo istorija žino unikalų atvejį, kai kuklus Berno (Šveicarija) III klasės patentų biuro ekspertas, buvęs vidutinis studentas greitai įsiliejo į pasaulinio mokslo elitą ir gyvenimą baigė, būdamas ryškiausias XX a. fizikas (Einšteino fenomenas). Šio reiškinio esmė irgi suprantama. Tos jėgos, kurios A. Einšteiną stūmė į pasaulio elitą, tuo pačiu norėjo prastumti ir klaidingas teorijas, kurios ateityje sudarytų teorinės fizikos pamatą. Jos taptų neįveikiama kliūtimi moksliniam pažinimui, su kuria susidūręs šis pasuktų klystkeliu. Kai valdoma žmonija, turi būti valdomas ir mokslas. Ko trūko tokiam „projektui“? Žinoma, atitinkamos reklamos. Tada, pirmoje XX a. pusėje buvo organizuota precedento neturinti reklaminė kampanija, kitaip sakant, sukurtas egregoras, kurio turinys: „A. Einšteinas – genijus“. Sukurtoms teorijoms šis egregoras nepadėjo, jos ir liko klaidingos, užtat A. Einšteinui padėjo pakilti iki rimto, didelį autoritetą turinčio fiziko (vertinant oficialaus mokslo požiūriu).
Kalbant apie šlovę, derėtų prisiminti ir mūsų tolimus protėvius, kurie geriau už mus gaudėsi realybėje ir labiau už viską vertino šlovę. Bet jos dar reikėjo pelnyti, todėl jie stengėsi daryti gerus darbus ir po savęs palikti gerą vardą, kitaip sakant – egregorą, kuris ir po asmenybės mirties būtų palaikomas jam dėkingų žmonių. Tokiu atveju anapusiniame pasaulyje esanti asmenybė palaikoma žmonių energija, yra geros būklės ir netrukus atgimsta kitam gyvenimui.
Šiais laikais vis dažniau laikomasi alternatyvaus požiūrio į realybę: „Po manęs nors ir tvanas“. Kurį renkatės?
Egregoro ir žmogaus laisvės santykis
Egregorai formuoja mūsų mintis (dalį jų). Taigi jos pagimdytos ne mūsų sąmonės, kaip mes dažnai įsivaizduojam, o primestos iš šalies. Kokios mintys, tokie ir veiksmai. Kitaip sakant, egregorai apkarpo mūsų laisvę, kuri yra pagrindinė Kūrėjo egzistavimo sąlyga. Reikia turėti omeny, kad kiekvienas žmogus prijungtas prie daugybės egregorų, ir kiekvienas jų turi didesnės ar mažesnės įtakos mūsų pasaulėžiūrai, kalbai, poelgiams, visam gyvenimui.
Tačiau, jeigu žmogui kyla tokie klausimai, jis jau eina sąmonėjimo keliu, nori susigaudyti realybėje ir atsiriboti nuo negatyvių poveikių. Visgi atsikratyti visų egregorų poveikio neišeis, bet ir nereikia. Nutraukti ryšius reikėtų tik su tais, kurie yra destruktyvūs, kurie mus engia, vadovaudamiesi savais interesais. Veiksmingiausias būdas nuo jų atsijungti – nekreipti dėmesio, ignoruoti, nemaitinti savo mintimis, permąstyti savo tikslus, pripažinti padarytas klaidas, pakeisti savo gyvenimo orientyrus, priimti tvirtą ir nuoširdų sprendimą pasikeisti, tobulėti. Beje, atsijungti nuo katalikų bažnyčios egregoro taip paprastai nepavyks, ypač, jei krikštijotės, būdami jau subrendę žmonės, vien minties darbo bei ryžto gali neužtekti ir prireiks papildomų pastangų, o gal ir pagalbos iš šalies.
Praktikuojantys ezoterikai akylai seka, kad neturėtų jokių prisijungimų iš šalies, nes kai kurie egregorai yra tiesiog brutalios parazitinės civilizacijos, egzistuojančios Žemėje ir už jos ribų, parazitiniai pasauliai, kuriems tereikia vieno – mus valdyti, neužmirštant ir mūsų energijos. Iš esmės čia turime energinį vampyrizmą. Tokiu atveju nukenčia ne tik mūsų laisvė, bet ir sveikata. Palyginti su jais, krikščioniški egregorai nėra tokie agresyvūs.
Pagrindinis ginklas, apsaugantis nuo destrukcinių egregorų įtakos, turi būti mūsų aukšto dažnio vibracijos. Aukštėjantis vibracijų dažnis yra ženklas, kad žmogus sėkmingai eina sąmonėjimo keliu, evoliucionuoja. Kai turėsime pakankamai aukštą vibracijų dažnį, nuo mūsų atšoks visi destruktyvūs, žemadažniai parazitiniai egregorai.
Tamsos pasaulis yra vieningas, nes jį vienija tie patys pasibjaurėtini tikslai. Vienytis turi ir bendraminčiai, norintys išsivaduoti iš vergovės, einantys šviesos, evoliucijos keliu. Susivieniję jie kurs savąjį aukštadažnį egregorą; ir kuo daugiau bus jo narių, tuo jis stipresnis. Toks egregoras kiekvienam savo nariui suteiks papildomų savybių ir stiprybės, nuo jo atšoks visi vampyriški egregorai. Išsivadavusiam nuo energinių vampyrų žmogui sugrįš gyvybinės jėgos, pagerės sveikata. Toks egregoras apsaugos ir nuo konkrečių negandų, tereikės paprašyti. Kito kelio blogiui įveikti nėra, parazitinę sistemą galima įveikti tik kita sistema, parazitinį egregorą – kitu egregoru. Jeigu būsime vieningi, įveiksime visą pasaulio blogį, vienykimės!
2023-07-19
___________________________________________________________
2. Jono Gervės paskaitos (1992-2003)
