A -  B -  C -  D -  E -  F -  G -  H -  I -  J -  K  -  L  -  M -  N - O  -  P -  R -  S -  Š -  T -  U -  V -  Z -  Ž

Atpirkimo ožys (kitaip – Azazel), judaizme – ritualinis gyvūnas, kuriam simboliškai atiduodavo visos tautos nuodėmes, išvesdavo į dykumą ir numesdavo nuo uolos. Ritualas aprašytas Senajame Testamente (Kun 16).

Permaldavimo dieną į Jeruzalės šventyklą atvesdavo aukojamus galvijus: jautį, aviną deginamajai aukai ir du ožius (Kun 16). Pagr. žynys mesdavo burtus, kurį ožį kartu su jaučiu paskirtį Viešpačiui. Po aukojimo jų kūnus išnešdavo ir sudegindavo. Antrajam ožiui žynys, laikydamas virš galvos abi rankas, išpažindavo visas izraelitų kaltes bei nusižengimus ir jam ant galvos sudėdavo visas jų nuodėmes. Po to ožį tam tikslui paskirtas žmogus nuvesdavo į dykumą (Kun 16:20-22). Pasibaigus aukojimo ritualui, žynys ir kiti jame dalyvavę žmonės meldėsi, prausėsi ir skalbė savo drabužius (Kun 16:23-28).

Iš šio ritualo kilo posakis „atpirkimo ožys“, kuris šiais laikais neretai naudojamas kaip idioma.

Nuvestas į dykumą ožys simbolizavo tautos apsivalymą nuo visų nuodėmių, atgailą ir siekimą priartėti prie Aukščiausiojo. Prie ožio ragų pririšdavo raudonos vilnos skiautelę. Kai ožį vesdavo pro šventyklos vartus, vienas žynių perplėšdavo skiautę pusiau: vieną pusę vėl rišdavo prie ožio ragų, kitą kabindavo virš vartų. Jeigu šioji raudonos skiautelės pusė pabaldavo, kai ožį stumdavo nuo uolos, vadinasi, tautos atgaila buvo nuoširdi.

Galbūt, iš šio ritualo kilo populiarus velnio, kaip raudono ožio (koks jis būna su nudirtu kailiu) įvaizdis. Taip pat ožys asocijavosi su dykumoje prirakintu demonu Azazeliu.