A -  B -  C -  D -  E -  F -  G -  H -  I -  J -  K  -  L  -  M -  N - O  -  P -  R -  S -  Š -  T -  U -  V -  Z -  Ž

 

Aukojimas, religinių apeigų forma, egzistavusi ir tebeegzistuojanti daugumoje religijų, sektų ar slaptųjų bendruomenių. Aukojama dievams (dievybėms), įvairioms bekūnėms būtybėms, krikščionybėjeDievui. Aukojimo tikslas – užmegzti arba sustiprinti tikinčiojo, visos bendruomenės ryšį su dievybėmis, jiems įsiteikti, prašyti malonės. Religijos istorija mena pačias įvairiausias aukojimo formas – nuo paprasčiausių ir nekalčiausių (vandens šlakstymo, vyno atnašavimo prieš valgį) iki žiaurių gyvūnų bei žmonių žudymų. Aukojimo formomis galima laikyti ir vienuolystę, įvairius įžadus, religinį asketizmą, pasninką.

Senovės religijų aukojimo ritualas būdavo atliekamas ant aukuro – dažn. pakylos formos statinio. Krikščionių bažnyčios aukojimo vieta – altorius, garbingiausia, papr. paaukštinta vieta su tam tikros formos stalu, kur laikomos pamaldos ir atnašaujama šv. Mišių auka. Krikščionių bažnyčios altorius – Jėzaus Kristaus kryžiaus ir karsto simbolis, susijęs su Paskutine vakariene.

Žiauriausi senovės aukojimo ritualai buvo paplitę visame pasaulyje – gyvūnų, žmonių (tarp jų ir vaikų) aukojimas, savižudybės, savęs žalojimai (kastravimas). Nepretenduojame į išsamią šios plačios temos analizę. Akcentuosime tik kai kuriuos momentus ir tendencijas.

Vienas įdomiausių senovės statinių yra Kukulkano laiptuotoji piramidė (isp. Piramide de Kukulkan) – šventykla, išlikusi tarp majų Čičen-Ica miesto (isp. Chichen Itza) griuvėsių. Senovės majai, gyvenę VI–XII a. Jukatano pusiasalio (Meksika) šiaurėje, ateinančioms kartoms paliko daug mįslių. Viena iš jų yra ši piramidė, skirta dievui Kukulkanui, drakonui, žinių ir amatų skleidėjui. Bendras piramidės aukštis 30 m. Statinio viršutinė pakyla – nedidelė šventykla su keturiais įėjimais. Pati jos viršūnė buvo skirta žmonių aukojimui. Pagal išlikusius padavimus keturi šventyklos tarnai paguldydavo ant akmeninio stalo kilmingą jaunuolį, o vyriausiasis žynys vienu kirčiu perskrosdavo jam krūtinę ir išplėšdavo dar plasnojančią širdį. Kūną mesdavo žemyn, ir jis, risdamasis laiptais, apšlakstydavo juos savo krauju. Ritualas turėjo atnešti gerą derlių, apsaugoti nuo stichinių nelaimių, garantuoti pergalę prieš užpuolikus. Tačiau kažkas atsitiko, ir apie 1195 m. dėl nežinomos priežasties majai paliko savo miestus, su savim nusinešdami daug paslapčių.  

Ritualinių žmogžudysčių buvo apimta visa Afrika. Ir šiais laikais jos čia palyginti dažnas reiškinys, nepaisant visose Afrikos šalyse paplitusių krikščionybės ir islamo. Spaudoje nuolat pasirodo šiurpinančios žinutės. Teisėsaugos struktūroms iki šiol tenka susidurti su tradiciniais vudu ir pagoniškais kultais. Kai kuriose Afrikos šalyse gyvuoja slaptos bendruomenės, kurios, nepaisant draudimo, praktikuoja ne tik ritualinius žudymus, bet ir kanibalizmą. Prancūzų teisėsaugos organizacija Genespoir teigia, kad Afrikoje pagr. rizikos grupei priklauso vaikai, ypač albinosai, kurie grobiami ar išperkami iš beturčių tėvų tikslu paaukoti dvasioms. Afrikiečiai tiki, kad albinoso auka ypatinga. Afrikoje net egzistuoja medžiotojų susivienijimas, kuris gaudo ir pardavinėja albinosus. Taip pat nužudytų afrikiečių kūno dalys, kaip amuletai, parduodami juodoje rinkoje.

Nepale nuo seno egzistuoja deivės–motinos Kali (griovimo simbolio) kultas. Pagal padavimą ji prieš šimtus metų vieną tamsią naktį nukovė 108 demonus ir, kraujo apsvaiginta, ant jų lavonų šoko laukinį indų dievo Šyvos šokį tandava. Ši kraugerė deivė „sukūrė pasaulį, jį gina ir amžinai rija“. Kali garbinimo ritualų esama nemažai. Vieną iš jų atlieka žemiausios tačo kastos nepaliečiai, kasmet jai aukodami 108 jaučius. Jiems nukirsdinamos galvos ir tiesiai iš žaizdos geriamas kraujas. Be to, vietiniai gyventojai sako, kad tačo kartą per 12 m. aukoja savo deivei vaiką.

Julius Lipner savo knygoje „Hinduistai: jų tikėjimas ir ritualai“ (Hindus: their religious beliefs and practices) tikina, kad Indijoje žmogžudysčių ritualai gyvavo iki XIX a. pradžios. Daug šimtmečių (maždaug nuo XII a.) egzistavo slapta tugų (angl. thug – galvažudis) sekta, kurios nariai save vadino deivės Kali vaikais. Tugai naudojosi savais atpažinimo ženklais ir žargonu. Jie buvo profesionalūs žudikai, Centrinėje Indijoje plėšė vilkstines ir žudė keliautojus, tarnaudami savo valdovei Kali. XIX a. Indiją užvaldė anglai ir, siekdami sunaikinti sektą, areštavo 4000 žmonių. Vienas tugų vadeiva prisipažino nužudęs 931 žmogų. Pasak istoriko Viljamo Rubinšteino (William D. Rubinstein) nuo 1740 iki 1840 tugai nužudė apie 1 mln. žmonių. Manoma, kad ši sekta egzistuoja ir iki šiol.  

Mūsų laikais kruvini aukojimai vyksta Indijos Tripura valstijos Udaipuro miestelio deivės Kali šventykloje. Per šį ritualą, kurį stebi daug žmonių, tarp jų ir vaikai, mažiems juodiems ožkiukams kapojamos galvos. Tokios skerdynės čia yra kasdienybė, įprastas reiškinys. Kasdieniški yra ir šventyklos lankytojų norai – sėkmė darbe, gerovė. Ypatingomis progomis tikintieji į šventyklą atsiveda jaučius. 

Archajiški kultai ne vieninteliai, kurių metu žudomi gyvūnai ir žmonės. Vakarų Europoje, JAV, Kanadoje ritualines žmogžudystes praktikuoja ir Šėtono kultai (satanizmas).

Neretai ritualiniais žudymais būdavo apkaltintos etninės ir religinės mažumos, pvz., ankstyvieji krikščionys, nors pagal oficialiąją nuomonę, būtent krikščionybės plitimas ženkliai apkarpė įprotį aukoti žmones ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Tobulėjant visuomenei, ritualiniai žudymai būdavo skelbiami nusikaltimais, o jų vykdytojai baudžiami. 

Maždaug nuo XII a. vidurio Europoje ritualiniais žudymais būdavo kaltinami žydai, esą jie savo Velykų išvakarėse žudydavo pagrobtus krikščionių vaikus ir jų kraują įmaišydavo į macų tešlą. „Vikipedijoje“ tokie kaltinimai vadinami nepagrįstais. Tačiau kitokios nuomonės buvo žinomas Rusijos rašytojas, etnografas ir karo gydytojas Vladimiras Ivanovičius Dalis, parašęs 153 psl. apimties knygutę, pavadinimu „Krikščionių vaikų žudymo ir jų kraujo vartojimo žydais tyrimas“. Ji atspausdinta 1844 m. Vidaus reikalų ministro įsakymu. V. Dalis ją parašė, tuo metu tarnaudamas Rusijos Vidaus reikalų ministerijoje. Knygutė išleista dešimties egzempliorių tiražu ir buvo skirta tarnybiniam naudojimui.  

Po įžangos ir šio klausimo literatūros apžvalgos (1-40 psl.), V. Dalis pereina prie konkrečių žydų piktadarybių, kurios patvirtintos buvusių bylų dokumentais ir įvairiomis šiam klausimui skirtomis knygomis (40-86 psl.). Jis chronologine tvarka pateikia tokių atsitikimų suvestinę, pradedant IV a.: IV a. – 1, V a. – 1, VII a. – 1, XI a. – 3, XII a. – 11, XIII a. – 10, XIV – 5, XV a. – 12, XVI a. – 24, XVII a. – 39, XVIII a. – 7, XIX a. – 20, viso – 134 atsitikimai. Toliau V. Dalis nagrinėja „šviežiausią“ Veližo miesto bylą, pradėtą 1823 ir baigtą 1835. Ši byla knygoje išdėstyta nuo 87 iki 145 psl.  

Paskutiniuose 145-153 psl. pateikta V. Dalio išvada: „Peržiūrėjus visus šiuos siaubingus ir sielą piktinančius atsitikimus, kurie įrodyti iš dalies istoriškai ir juridiškai, žydų kaltinimų dėl krikščionių kūdikių kankinimų ir žudymų Velykų išvakarėse neįmanoma laikyti nepagrįstais ar prietaringais. Nėra abejonių, kad šie kaltinimai taip pat pagrįsti, kaip ir įsigalėjusi nuomonė dėl šių kankinių kraujo panaudojimo kažkokiems slaptiems burtams... Niekas nepaneigs, kad tose šalyse, kur žydai toleruojami, kartkartėmis randami vienodai sudarkyti ar bent jau turintys panašias prievartos ir mirties žymes kūdikių lavonai... Čia būta ne vien žudymų, bet ir tyčinių nekaltų kūdikių kankinimų, taigi gėrėjimosi jų kančiomis, ir ypatingo, iš jų išplaukiančio tikslo... Iš kur tie sąmoningai ir vienodai sudarkyti nekaltų kūdikių lavonai? Kodėl jie randami tik ten, kur yra žydų? Kodėl šie vaikai visuomet yra krikščionių? Ir, pagaliau, kodėl tokie atsitikimai stebimi tik per pačias Velykas, ar panašiu metu?..“ 

Po šio tyrimo V. Dalis parašė esminius žodžius: „Šis kraugeriškas ritualas ne tik nebūdingas visiems žydams, bet žinomas tik nedaugeliui iš jų. Jo laikosi tik chasidų sekta... (chasidizmas).“  

Negalima garantuoti neginčytinos istorinės tiesos visais nagrinėjamais ritualinių žudymų atvejais. Neabejotina galima laikyti tik pačią aukojimo tradiciją, kuri išliko iki mūsų laikų. 

Dauguma istorikų aukojimo paprotį sieja su praeities žmonių religiniu fanatizmu, tamsumu, prietarais arba su jų giluminiais psichologiniais poreikiais. Esą, šiais laikais niekam ir į galvą neateis maitinti mirusiuosius, gerintis dvasioms, siekti jų malonės, tikėti, kad auka pasižymi antgamtine galia. Nepaisant to, ši tradicija gyvuoja ir iki šiol, todėl natūraliai kyla klausimas: kas verčia ir mūsų laikais tikėti ritualinių aukojimų, ypač žmonių, galia? Vien tamsumu to nepaaiškinsi, nes šiais laikais tokiuose ritualuose dalyvauja ir vadinamasis pasaulio elitas – Vakarų Europos, JAV ir Kanados politikai, verslininkai, šou verslo žvaigždės, aukšto rango katalikų dvasininkai, žinomi žmonės.  

Atsakydami į šį klausimą pasinaudosime Gervės Jono informacija. Kažkada labai seniai žmonių ryšys su Gamta buvo stiprus, aiškiaregystės ir kitos dovanos jiems buvo norma. Ir jie žinojo pagr. savo būties ypatybes. Štai kai kurios iš jų: žmogus su visa Gamta sąmoningai ar nesąmoningai dalyvauja evoliucijos procese ir jo vaidmuo vadovaujantis; žmogus turi didelę valdžią, kuri realizuojama jo mintimis; žmogaus mintys – Gamtai įsakymas vykdyti. Be abejo, vykdomi ir kasdieniai žmogaus norai bei komandos. Visa tai aprašyta J. Gervės moksle ir jo metodikose. Tačiau yra vienas svarbus metodinis niuansas – kad Gamta galėtų vykdyti komandą, jai reikia suteikti pakankamą kiekį energijos. Juk kiekvienas Gamtos ar visuomenės įvykis, veiksmas susijęs su materijos judėjimu ir turi savo energijos ekvivalentą. Žmogus valdo mintimis – jo mintį atitinka koncentruota minties energija. Ir jeigu dėl kokių nors priežasčių žmogaus mintis yra silpna, tokia bus ir jo valdžia. Tačiau žmogus gali lavintis, tobulėti, ir šis kelias yra evoliucinis, teisingas. Bet energijos galima „prasimanyti“ ir kitaip – aukojant gyvą padarą ar net žmogų.  

Čia vėl reikia kai ką paaiškinti. Pasaulis yra vienovė – viena nedaloma visuma, kuri reiškiasi per visuotinį ryšį. Ryšys tarp Gamtos ir įvairių jos objektų bei subjektų palaikomas energijos (materijos) judėjimo ciklais. Žmogus gyvas ne dėl to, kad kvėpuoja, geria ir valgo, o pirmiausia todėl, kad Žemė ir visa Gamta jį palaiko, jam suteikdama gyvybės energijos. Toks žmogus visuomet turi vidinių energijos rezervų. Susidūręs su pavojumi, kankinimais, mirties perspektyva, jis būna siaubo apimtas, stengiasi apsisaugoti ir spinduliuoja energiją. Tačiau daugiausia energijos atpalaiduojama gyvo organizmo mirties metu. Belieka ją mintimis nukreipti pagal paskirtį.  

Vargu ar mūsų labai tolimi protėviai vykdė ritualinius aukojimus. Jiems jų nereikėjo. Tačiau degraduojant žmonijai, žmogus palaipsniui prarado bemaž visas savo savybes, pamiršo, kas jis yra iš tikrųjų, ėmė garbinti dievus, kitokias būtybes, kurios jam neprilygo, vėliau – Dievą. Taip atsirado religijos, kurių skatinamas žmogus savo noru kitiems atiduoda kadaise turėtą valdžią, o sykiu su ja ir laisvę. Todėl negalima sutikti su tuo, kad religija yra didžiausias žmonijos gėris, iš tikrųjų ji yra žmonijos pavergimo būdas, jos žemo lygio požymis. Aukštai išsivysčiusioms civilizacijoms religijos nereikia.  

Pagaliau priėjome religinių aukojimo esmę. Iš tikrųjų aukojami ne konkretūs dalykai mainais į kokią nors dievybių malonę, bet energija – mūsų pasaulio procesų, reiškinių, įvykių ir t. t. universalusis ekvivalentas, evoliucijos varomoji jėga, brangiausias žmonių turtas. Net žmogus, kuris kokia nors religinės šventės proga nutarė papasninkauti, pats to neįtardamas, atiduoda savo garbinamai dievybei energiją. Ar nelabai tolimos praeities žmonės tą žinojo? Jeigu ir žinojo, tai ne visi, o tik įšventintieji, uždarų bendruomenių, sektų žyniai. Tokias duokles skatindavo ir pačios dievybės, nes, pvz., dievams energija gyvybiškai būtina. Bet svarbiausia – žmogaus prašymą, maldą, adresuotą dievybėms, kaip ir anksčiau, vykdo Gamta, nes žmogaus, kad ir gerokai pasikeitusio, prigimtis liko nepakitusi. O dievai? Dievai turi pakankamai galios, kad patenkintų žmonių norus, bet jų užduotis yra kitokia – ne padėti žmogui, bet jį gniuždyti (slopinimo sistema). 

Aukojimo tradicijos giliai įsišaknijusios žmonių atmintyje. Kaip rašo rusų istorikas Valerijus Čalidzė, dar XX a. pr. rimtų nelaimių metu – žiaurių epidemijų, daugiametės sausros – „rusų liaudies atmintyje atgydavo šis senovinis dangaus bausmės užkirtimo būdas[31]“. O štai mūsų laikų žinutė, pasirodžiusi užsienio dienraštyje: „2007 rugsėjo 2 d. Nepalo aviakompanijos darbuotojai oro uosto patalpose indų dangaus dievui paaukojo du ožius (atpirkimo ožys), kad padėtų pakilti Boingui 757.“ Ar tokia auka turi prasmę? Be abejo. Prasmę turi, bet prieštarauja mūsų tikrovės evoliucijos principams, kurie yra pagr. tiesos kriterijus.  

Grįžkime prie energijos. Ji yra fizikinė sąvoka, todėl natūraliai kyla klausimas, kaip tokius dalykus aiškina mokslas? Niekaip. Jis nagrinėja tik „negyvąją“ Gamtą. Tuo tarpu pasaulis yra viena nedaloma visuma ir, norėdami jame susigaudyti, turime jį tokį ir nagrinėti. Energija, kaip ir daugelis kitų sąvokų, akademinio mokslo iškreipta, ir čia yra vienas iš akademinio mokslo krizės požymių. Kokia civilizacija, tokios ir žinios.  

Dabar jau galime aptarti Eucharistiją. Katalikai ir stačiatikiai raginami kuo dažniau dalyvauti Eucharistijoje, kuri yra svarb. krikščionių bažnyčios sakramentas, taigi pagr. Dievo malonė, suteikianti jiems išsigelbėjimą ir amžinąjį gyvenimą. Per mišias, kurių pagr. mintis: „Kristaus auka – mūsų auka“, tikintieji mintimis susijungia su Jėzumi Kristumi ir kartu su juo išgyvena jo didžiąją auką. Per mišias gausiai naudojami simboliai, tariami atitinkami maldų žodžiai, todėl tikintieji ir patys tampa aukojimo subjektais, iš esmės savo noru aukodami savo nuostabią šviesią gyvybės energiją. Daugiausia jos atiduodama per mišių kulminaciją – Ostijos dalijimą. Tačiau ši energija Dievo, koks jis vaizduojamas krikščionybės, nepasiekia, nes jo nėra. Yra Gamta, kuri pasižymi visomis Dievui priskiriamomis savybėmis, visi jos lygmenys yra gyvi ir sąmoningi (panteizmas). O jei Dievas ir egzistuotų, tai kam jam tos energijos, jeigu jis – visagalis?  

Tai kam gi iš tikrųjų atitenka žmonių energija? Dievams, visai jų sistemai. „Dievas“ ar „dievai“ – skirtumas nedidelis. Eucharistijos aukojimas bekraujis, bet esmė liko ta pati. Aiškiaregiai mato, kaip bažnyčioje iš tikinčiųjų atimama energija, kaip ji juda, kaip spinduliuoja bažnyčios kupolai ir bokštai (architektūra). Toks spinduliavimas prieštarauja evoliucijos principams, kurie reikalauja cikliško materijos judėjimo – išspinduliuota energija turi grįžti prie savo šaltinio. Tačiau bažnyčioje aukojama energija negrįžta, nes dievai ją „suvalgo“ arba sandėliuoja rojuje. Dabartiniai dievai – parazituojanti, vampyrinė sistema, kurios Gamta nepalaiko, tad jie daugiau neturi iš kur semtis energijos, tik iš žmonijos ir kt. pasaulių (energinis vampyrizmas). Žmonija yra dievų galybės pamatas. Ir visa jų sistema, turėdama „dieviškosios“ galios ir maskuodamasi Dievo įvaizdžiu, sukūrė religijas ir, konkrečiai, krikščionybę su visais jos stebuklais, sakramentais ir kitais „neginčijamais“ krikščionybės teisingumo įrodymais. Pagr. dievų tikslas: turint neišsekantį gyvybės energijos šaltinį, kontroliuoti ir valdyti žmoniją bei kitas civilizacijas, kad jos jų neapeitų evoliucijos procese. 

Tokios žmonių kontrolės ir valdymo energinės sistemos vadinamos egregorais. Nepertraukiamas energijos tiekimas tokiems egregorams yra pagr. sąlyga, garantuojanti jų, taigi ir bažnyčios, dievų bei visos žmonijos engimo sistemos, veiksnumą ir gyvybingumą. 

Dabar aptarkime nūdienos aukojimo aktualijas. Kaip galima padidinti uždaros religinės bendruomenės aukojimo ritualų galią? Ištvirkaujant. Seksualinių orgijų metu hetero- ar homoseksualios poros išspinduliuoja nemažai energijos. Orgazmo metu jos išskiriama nepalyginti daugiau. Apskritai nieko naujo. Yra pagrindo manyti, kad būtent tokios orgijos buvo keliamos per antikos misterijas. Tačiau ir mūsų laikais šios tradicijos laikomasi net civilizuotose šalyse (ritualinės orgijos).  

Tokią ritualinės orgijos sceną savo 1999 filme „Plačiai užmerktos akys“ pavaizdavo amerikiečių režisierius Stenlis Kubrikas (angl. Stanley Kubrick). Ruošdamasis filmavimui, jis su savo padėjėjais kruopščiai išnagrinėjo informaciją apie slaptas bendruomenes ir jų seksualinius įpročius. Pastabus žiūrovas galėjo įsitikinti, kad kai kurios šios scenos detalės primena katalikų mišias: prieš ritualo kulminaciją – „aukojimą“ – gražuolės viena kitai perduoda vienybės bučinį; prieš Komuniją mišių dalyviai vieni kitiems linki vienijančios ramybės. Toks sutapimas neturėtų stebinti, nes krikščionių ritualinės apeigos buvo pasisavintos iš antikos misterijų

Filmo „Plačiai užmerktos akys“ premjera siauram žiūrovų ratui, tarp kurių buvo pagrindinė aktorių pora N. Kidman ir T. Kruzas, įvyko 1999 03 01. Kovo 3 d. režisierius kino kompanijai Warner Bros perdavė galutinę sumontuoto filmo versiją, o vos po kelių dienų, kovo 7 d. jis mirė. Jo draugai, šeima, taip pat aktoriai ir visa filmavimo grupė teigė, kad S. Kubriko mirtis jiems buvo netikėta, nes filmo statymo metu jis jautėsi gerai. 

Nemažai informacijos kartu su nuotraukomis filmo kūrėjams suteikė 1972 satanistinis vakarėlis Rotšildų Šato de Ferjė (pranc. Chateau de Ferrieres) dvare, Prancūzijoje. Nuotraukų ir informacijos autorius baronas Aleksis de Redė (angl. Baron Alexis De Rede), kuris XX a. aštuntojo d-mečio pab. dėl finansinių nesutarimų susipyko su Rotšildų šeima ir kerštaudamas paviešino šią informaciją. Tame kostiumuotame vakarėlyje dalyvavo visa to meto aristokratų grietinėlė. Nuotraukose galima atpažinti ir tokias garsenybes kaip Salvadorą Dali (isp. Salvador Dali) bei Odri Hepbern (angl. Audrey Hepburn).  

Susiėjimą 1972 12 12 paskyrė Mari-Elen de Rotšild (angl. Marie-Helene de Rothschild). Jos nuomone, „žiemos saulėgrįžos išvakarėse Žemė įšventintiesiems suteikia jėgų“. Buvo pakviesti prancūzų masonų ložių nariai, taip pat „iliuminatų atplaišos“. Barono de Redė žodžiais, vakarėlis buvo Liuciferio šešėlio apšviestas. 

Vakarėlis buvo puikiai organizuotas, dalyviai gavo asmeninius pakvietimus, paruoštus belgų dailininko Renė Magrito (pranc. Rene Magritte) stiliumi; juos buvo galima perskaityti tik veidrodyje. Salonų sienos buvo aptrauktos mistiniais gobelenais, visur figūravo simboliai. Dalyvių kaukėse buvo galima įžvelgti sąsajų su slaptomis okultinėmis žiniomis. Vaišių stalai buvo „puošti“ lėlėmis be kojų ir rankų, ant rožių žiedais puoštos pakylos gulėjo žmogaus dydžio lėlė, tarytum laukdama aukojimo akimirkos. Svečiai vaišinosi, vartojo narkotikus, vėliau kvietėsi Bafometą – „juodąjį tamplierių Dievą“, kitaip – Šėtoną. Savo kulminaciją vakarėlis pasiekė orgijos metu, kurios dalyviai nežiūrėjo, kokios lyties jo partneris.  

Kai nuotraukos buvo paviešintos, Rotšildų šeima baroną de Redė paskelbė bepročiu. Netrukus jis bankrutavo.  

Šiais laikais žiniasklaidoje kartkartėmis pasirodo šokiruojančios žinutės apie nešvarius „elito“ darbelius. Tokiais atvejais spaudą kontroliuojantys „elito“ agentai stengiasi jas nedelsiant neutralizuoti. Vienas tokių neutralizavimo būdų yra skandalingos žinios perkėlimas į „melagingų žinių“ (angl. fake-news) kategoriją. 

Taip atsitiko ir su žinute: „Holivudo elitas geria vaikų kraują!“ (angl. Hollywood Elites Use Blood Of Babies To Get High), nepaisant to, kad tokį pareiškimą 2017 lapkrity padarė garsus Holivudo aktorius, režisierius ir prodiuseris Kianu Ryvsas (angl. Keanu Reeves). 

Šiais laikais internete galime rasti daug panašių pareiškimų, kurių pagrįstumas nekelia abejonių. Tačiau kyla nemažai klausimų, pvz., kuriai dievybei aukoja „elitas“? Taip pat: kaip žmonės gali taip elgtis? O gal jie ne žmonės, jie tik tokie atrodo? Gal jie kažkokių kitų jėgų valdomi? Jei taip, tai ką tuomet galime vadinti žmogumi, pagal kokius kriterijus (biorobotas, plazmoidas, šešėlinė pasaulio vyriausybė, bohemos giraitė)?