A -  B -  C -  D -  E -  F -  G -  H -  I -  J -  K  -  L  -  M -  N - O  -  P -  R -  S -  Š -  T -  U -  V -  Z -  Ž

 

Faraonų (mumijų) prakeikimas, prakeikimas, kuris pagal senovės legendą adresuojamas visiems, sutrikdžiusiems senovės egiptiečių (ypač faraonų) mumijų ramybę. Teigiama, kad jis siunčia nesėkmę, ligą ar mirtį visiems be išimties – ir kapų plėšikams, ir mokslininkams archeologams.

Prieš šimtą metų buvo padarytas vienas didžiausių pasaulio archeologinių atradimų: du anglų archeologai – egiptologas Hovardas Karteris (Howard Carter, 1874-1939) ir senovinių vertybių kolekcionierius lordas Džordžas Karnarvonas (George Carnarvon, 1866-1923) Karalių slėnyje aptiko beveik neliestą Senovės Egipto faraono Tutanchamono kapą. Šių tyrėjų triumfą aptemdė staigių ir įtartinų mirčių virtinė. Mirė žmonės, kurie vienaip ar kitaip buvo susiję su šiuo atradimu.

Karalių slėnis išsidėstęs prie Nilo, netoli Senovės Egipto sostinės Tėbų (dabar senųjų Tėbų vietoje – Luksoro miestas). Į slėnį tarp aukštų uolų veda ilgas, siauras ir vingiuotas takas. Kadaise ten buvo laidojami Egipto faraonai, ir ši vieta, kaip dera, sąžiningai saugoma. Deja, nepakankamai – ten vis prasmukdavo kapų plėšikai, o daug vėlesniais laikais darbuodavosi archeologai.

Pirmoji atverta kapavietė (1817 m.) priklausė faraonui Sečiui I. Nuo to laiko ir prasidėjo – buvo išlaužtos dar kelios dešimtys kapaviečių. Tarp jų garsiausia ir turtingiausia – faraono Tutanchamono. Ir nors ją du kartus jau buvo plėšę, jos gilumoje dar buvo likę per 5000 daiktų kartu su jaunojo valdovo palaikais.

Atvykęs į Egiptą ambicingasis H. Karteris nuo pat pirmųjų dienų siekė turtų ir šlovės. Tačiau kaprizingoji fortūna nuo jo vis nusigręždavo. Jis jau buvo puolęs į neviltį, kai staiga sutiko grafą Džordžą Karnarvoną. Šis susitikimas ne tik neatpažįstamai pakeitė jo gyvenimą, bet ir atvertė naują egiptologijos puslapį. Grafas turėjo tai, ko truko H. Karteriui – pinigų. Dabar mokslininką ir naująjį investuotoją siejo bendras tikslas – surasti Tutanchamono kapą.

H. Karteris jau ne pirmi metai svajojo įminti jaunojo faraono paslaptį ir nuo 1917 m. tęsdavo kasinėjimus tose vietose, kurias jau buvo palikę nusivylę tyrėjai. Tokia taktika jam padėdavo sutaupyti lėšų, nes didžiausias darbas jau buvo padarytas kitų. Be to, anglas buvo įsitikinęs, kad kapas iš tikrųjų yra kažkur ten, tik jo kolegoms neužtenka kantrybės.

Tokia padėtis tęsėsi iki 1922 m. lapkričio 4 d., kai prie Ramzio VI kapavietės jis pastebėjo akmenyje iškaltą laiptelį, kuris galėjo vesti prie dar vienos kapavietės. Netrukus šį įtarimą patvirtino ir kiti radiniai. Neilgai laukęs H. Karteris nusiuntė D. Karnarvonui sveikinimo telegramą ir šis jau lapkričio 29 d. dalyvavo šiame istoriniame įvykyje.

Kai siena į kapavietę buvo išlaužta, H. Karteris žengė vidun, šviesdamas žibintuvėliu.

- Ar tu ką nors matai? – nutraukė mirtiną tylą lordas, nervingai trypčiodamas kojomis.

- Aš matau stebuklus... – sušnibždėjo H. Karteris.

 

H. Karteris ir D. Karnarvonas prie įėjimo į Tutanchamono kapavietę. Karalių slėnis, Egiptas, 1922 m.

 

Jam atsivėrė pasakiškos brangenybės, kurios nuo žmonių akių buvo slepiamos pusketvirto tūkstančių metų. Tačiau visas darbas buvo baigtas tik po dvejų metų, 1924 m. vasario 3 d. Per tą laiką H. Karteris ir jo žmonės praskynė kelią į paskutinę kapavietės kamerą, skirtą pačiam faraonui.

Žinoma, toks epochinio masto atradimas nuskambėjo visame pasaulyje. Į Karalių slėnį plūstelėjo šimtai ir tūkstančiai turistų, kurie trypė ir kapstė viską skersai ir išilgai, tikėdamiesi surasti kieno nors pamestų brangenybių. Minios ažiotažą kaitino dar viena aplinkybė – tarp egiptiečių nuo seno sklandė legenda, kad kiekvienas, pasikėsinęs į faraono Tutanchamono kapą, turės sumokėti savo gyvybe. Pagrindinis įėjimas į kapavietę buvo su užrašu, kurį iššifravo egiptologas: „Mirtis lengvais sparnais aplankys kiekvieną, kuris išdrįs išniekinti šį kapą“. Deja, šio užrašo jau nebesurado, nes H. Karterio darbininkai nugriovė sieną.

Tarp vietos gyventojų kalbos apie faraono prakeikimą ėmė sklisti žaibo greičiu, ir netrukus H. Karterio bei D. Karnarvono samdomi darbininkai egiptiečiai ėmė masiškai trauktis iš stovyklos. O kai 1923 m. balandžio 5 d. Kairo viešbutyje mirė lordas D. Karnarvonas – pagrindinis tyrimų investuotojas, asmeniškai dalyvavęs atidarant kapavietę, faraono prakeikimo šalininkai ėmė skalambyti visais balsais, svarstydami, kaip greitai kaulėta mumijos ranka pasieks ir kitus.

Beje, 56 m. lordas dar nebuvo spėjęs atsigauti po autokatastrofos ir atvažiavo į Egiptą silpnos sveikatos. Be to, jis buvo astmatikas. O viskas prasidėjo nuo to, kai jam faraono kapavietėje įgėlė uodas. Įgėlimo vieta ištino ir vėliau lordas tą vietą netyčia užkabino, kai skutosi. Žaizda tuoj pat buvo apdorota jodu, tačiau temperatūra netrukus pakilo iki 38,3. Būtent tada jo dukra Evelyna nutarė jį pervežti į Kairą. Toks, atrodytų, absurdiškas atsitiktinumas virto veido odos rožine, vėliau – septicemija (sepsio rūšis). Galop jam išsivystė stiprus plaučių uždegimas, kuris astmatiką D. Karnarvoną ir pribaigė.

Po šios mirties visus, kurie buvo įžengę į kapavietę, ėmė kaustyti baimė. Ją didino dvi lordo mirties aplinkybės. Uodas įgėlė lordui į kairįjį žandą. Kai nuo mumijos buvo nuvynioti bintai, paaiškėjo, kad jaunasis valdovas toje pačioje vietoje turėjo žymę. O kai po kelių mėnesių mirė ir lordą slaugiusi medicinos sesuo, daugelį, kurie buvo prisidėję prie ekspedicijos, apėmė stingdantis siaubas.

Toliau aukų skaičius nenumaldomai didėjo. Išvardykime jas chronologine tvarka:

Lordui D. Karnarvonui įkandin netrukus iškeliavo Džordžas Džei Gouldas I (George Jay Gould I, † 1923.05.16) – D. Karnarvono draugas, JAV geležinkelių magnatas. Kitą dieną po apsilankymo kapavietėje jam pakilo aukšta temperatūra ir jis mirė nuo plaučių uždegimo.

Netrukus po apsilankymo kapavietėje 1923 m. liepą mirė du D. Karnarvono pusbroliai.

Tais pačiais 1923 m. Egipto aristokratą Ali Kamel Fahmy Bey, kuris irgi lankėsi kapavietėje, nušovė jo žmona.

1924 m. pradžioje atėjo Arčibaldo Duglaso Rydo (Archibald Douglas Reid, † 1924) eilė. Šis H. Karterio pakviestas rentgenologas glaudžiai ir ilgai kontaktavo su mumija.

Po to Anapilin iškeliavo ir archeologas Arthuras Meisas (Arthur Mace, † 1928.04), padėjęs H. Karteriui nugriauti laidojimo kameros sieną. Paskutiniaisiais savo gyvenimo metais A. Meisas skundėsi nuovargiu ir stipriu skausmu krūtinės srityje. Jam buvo nustatytas pleuritas ir plaučių uždegimas.

Kai 1929 m. savo lovoje buvo rastas negyvas vienas H. Karterio bendražygių, jo asmeninis sekretorius seras Richardas Bethelas (Richard Bethell, † 1929.11.15), prakeikimo aukų skaičius viršijo dešimtį. Jis buvo stiprios sveikatos ir iš pradžių manyta, kad mirė nuo širdies smūgio, tačiau vėliau kilo įtarimas, kad buvo uždusintas miego metu. Po kurio laiko paskui R. Bethelą iškeliavo ir jo tėvas baronas Westburys (Richard Luttrell Pilkington Bethell, 3rd Baron Westbury, † 1930.02.20), iššokęs pro langą.

1936 m. mirusiųjų skaičius jau siekė 33. Visus, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai buvo susiję su Tutanchamono kapo atidarymu, minia priskirdavo prie senovinio prakeikimo aukų.

Prasidėjus antrajam pasauliniam karui žmonės pamiršo kerštingąjį Tutanchamoną, nes atsirado daug baisesnių dalykų. Tačiau karui pasibaigus, jis vėl apie save priminė.

1967 m. daktaras Mohamedas Ibrahimas, Kairo muziejaus senovės artefaktų skyriaus direktorius, priešinosi, kad kai kurie Tutanhamono daiktai būtų siunčiami į Paryžiaus parodą. Mokslininkas teigė sapnavęs faraoną, kuris jo prašė neleisti, kad šios relikvijos paliktų Egipto žemę. Tačiau nepaisant to, Egipto vyriausybė jį privertė pasirašyti leidimą. Tą pačią dieną daktarą Ibrahimą, beišeinantį iš savo kontoros, mirtinai parbloškė sunkvežimis.

Po kelerių metų (1972 m.) Ibrahimo senovės artefaktų skyriaus perėmėjas daktaras Hamalis Mehrezas demonstratyviai pasirašė, kad Tutanchamono turtai būtų siunčiami į Londono parodą, girdamasis, kad netiki faraono prakeikimu: „Šie prietarai neturi jokio pagrindo. Aš pats visą gyvenimą išdirbau tarp mumijų, ir jūs mane matote: ar aš panašus į numirėlį? Visa tai tik sutapimai.“ Kitą dieną, kai eksponatai jau buvo nusiųsti į Londoną, daktaras Mehrezas mirė nuo kraujo išsiliejimo į smegenis.

Čia toli gražu ne visos per tą laiką paviešintos prakeikimo istorijos. Tai šen, tai ten žmonės, kurie bent kiek buvo susiję su lemtingąja mumija ar faraono daiktais, teigė turėję širdies priepuolį, buvo susilaužę koją ir pan. Visa tai tvarkingai fiksuodavo geltonoji spauda.

Kaip paprastai, atsirado ir priešingų nuomonių. Neginčijama, kad tokiose vietose visuomet esti ligų sukėlėjų – virusų, bakterijų, pelėsių, kurie pačiomis nepalankiausiomis sąlygomis išgyvena tūkstančius metų. „Ištrūkę į laisvę“ jie skverbiasi į kvėpavimo takus, sukelia uždegimus, mutuoja, tad pasekmės gali būti nenuspėjamos.

Vokiečių žurnalistas ir rašytojas Filipas Vandenbergas (Philipp Vandenberg, 1941) knygoje „Faraonų prakeikimas“ pastebėjo, kad senovės egiptiečiai puikiai išmanė, kaip nunuodyti žmogų be tiesioginio kontakto su nuodais. Jie galėjo įmaišyti nuodingų medžiagų į kapo sienų dažus. Manoma, kad būtent todėl kapų plėšikai, patekę į vidų, sienose iškirsdavo nedideles ventiliacines angas.

Tačiau pagrindinis skeptikų argumentas buvo kiti žmonės, kurie stovėjo prie atidengto sarkofago ir po to dar ilgai gyveno. Tyrimai parodė, kad tokių buvo 58, iš kurių per ateinančius dešimt metų mirė tik 8. Pvz., lordo D. Karnarvono dukra Evelyna (Lady Evelyn Leonora Almina Beauchamp, 1901-1980) viena pirmųjų aplankė faraono sarkofagą, tačiau po to išgyveno dar 57 m. Pagrindinis kasinėjimų ideologas ir vadovas H. Karteris, kuriam turėjo būti skirtas baisiausias faraono smūgis, savo gimtoje Anglijoje ramiai išgyveno dar 17 m. ir, eidamas 65 m., mirė nuo limfomos. Kiti gi mirė dėl silpnos sveikatos ir nelemtų sutapimų sekos. Rentgenologas A. Rydas nuolat buvo švitinamas rentgeno spinduliais (tada įranga buvo netobula) ir, matyt, todėl susirgo vėžiu. Egiptologas daktaras Ibrahimas galėjo pakliūti po ratais ir be faraono pagalbos – tokie atsitikimai didmiesčiuose dažni. Na o infarktai, insultai, kaulų lūžiai – juk tai mūsų kasdienybė.

Visgi grįžkime prie „prakeikimo“ versijos. Su ja susiję keisti, sunkiai paaiškinami atsitikimai.

Tų laikų garsus egiptologas Džeimsas Brestidas (James Henry Breasted, 1865-1935) glaudžiai bendradarbiavo su H. Karteriu. Jis papasakojo, kaip tą istorinę dieną H. Karteris pasiuntė kurjerį su žinute į savo vietos namus. Artindamasis prie jo namų kurjeris išgirdo riksmą – silpną, bet beveik kaip žmogaus. Peržengęs namų slenkstį jis pamatė kobrą – Senovės Egipto monarchijos, jos suvereniteto ir dieviškojo autoriteto simbolį, kuri buvo įsliuogusi į paukščių narvelį. Jos nasruose buvo H. Karterio kanarėlė[1]. Kobra figūruoja faraono kaukės viršugalvyje – priešams perspėti. Šis atsitikimas buvo aprašytas dienraštyje The New York Times 1922.12.22.

1925 m. faraono kapą lankė ir amerikiečių antropologas bei archeologas Henris Fyldas (Henry Field, 1902-1986). Jis pasakojo, kaip H. Karteris padovanojo savo draugui serui Briusui Ingramui (Bruce Stirling Ingram, 1877-1963) prespapjė. Ji buvo sudaryta iš mumijos dilbio, kurios riešą puošė skarabėjaus apyrankė su užrašu: „Tebūnie prakeiktas tas, kuris pajudins mano kūną. Teateinie pas jį ugnis, vanduo, mirtis.“ Netrukus po šios dovanos sudegė B. Ingramo namas, o jį atstačius, buvo užtvindytas[1].

Pats H. Karteris visiškai nepripažino tokių „kvailų prietarų“ ir juos siejo su egiptologų sentimentais bei pagarbia baime. Tačiau 1926 m. jis savo dienoraštyje pastebėjo, kad pirmą kartą per 35 darbo dykumoje metus pamatė šakalą, kuris buvo toks, kaip Anubis – faraonų kapo sargas[1].

Taip pat yra žinoma daug ne mažiau keistų atsitikimų, susijusių ir su kitais kapais, ne vien Tutanchamono. Žinomas archeologas ir egiptologas, buvęs Egipto Senovės reikalų departamento ministras Zahi Abass Hawass (1947 m.) pasakoja tokius atsitikimus[2]:

Vienas jaunas archeologas vykdė kasinėjimus Kom Abu Billo vietovėje Egipte. Vieną dieną jis turėjo pervežti į kitą vietą kelis artefaktus. Tą dieną mirė jo pusbrolis. Lygiai po metų mirė jo dėdė, lygiai po trejų – teta.

Kartą Z. Hawass, kasinėdamas Gizos piramidžių statytojų palaikus, aptiko prakeikimo užrašą: „Visi, kurie įžengs į šį kapą, kurie atneš jam žalos, jį suniokos, sutiks krokodilą vandenyje, gyvatę sausumoje, begemotą vandenyje, skorpioną sausumoje.“ Kad ir nebūdamas prietaringas, Z. Hawass visgi nutarė netrikdyti mumijų. Tačiau vėliau jis vis tiek prisidėjo prie to, kad dvi vaikiškos Bahariya Oazės mumijos būtų nugabentos į muziejų. Savo atsiminimuose jis pasakoja, kad jam sapnuose vis ateidavo vaikai. Šie sapnai liovėsi tik tada, kai muziejaus vaikiškus eksponatus papildė jų tėvo mumija. Jo nuomone, mumijos neturėtų būti eksponuojamos, nors čia buvo mažesnis blogis, nei leisti visiems norintiems lankytis jų kapavietėse. Z. Hawass taip pat papasakojo atsitikimą su sergančiu berniuku, kuris mylėjo Senovės Egiptą ir stebuklingai išgijo, kai Egipto muziejuje pažvelgė į faraono Amosio I mumijos akis.

Ar galima paaiškinti visus tuos keistus atsitikimus? Be abejo. Pirmiausia turime pastebėti, kad faraonai ir jų aplinka (žyniai ir kt.) buvo visais atžvilgiais kitokie, nei paprasti egiptiečiai. Faraonų ir žynių valdžia buvo absoliuti. Valdžios pamatas visais laikais būdavo žinios, kurių pagrindu kuriamos žmonių valdymo metodikos, konstrukcijos, technologijos. Visa tai priklausė vieniems ir buvo visiškai nepasiekiama ir nesuprantama kitiems. Tų žinių nuotrupos išliko ir iki mūsų laikų ir jos vadinamos ezoterinėmis (ezoterika).

Suprantama, Egipto žyniai žinojo, kad faraonų kapai bus plėšomi, todėl imdavosi saugos priemonių. Jie taip pat žinojo, kad išskirtinė mūsų pasaulio ir žmonių savybė yra galimybė generuoti mintį. Jos galia gali būti milžiniška, iš minčių energijos sąmoningai ar nesąmoningai kuriama visa mūsų tikrovė. Mintimis (su burtažodžiais ar be) galima kurti programas, kurios realizuoja minčių turinį, arba informaciją. Programos, kaip energijos dariniai, formuojasi erdvėje, jomis įkraunamas vanduo, įvairūs daiktai. Plėšikai, pasisavinę kokį nors faraono daiktą, patirdavo negatyvų programos poveikį.

Šiais laikais panašūs dalykai praktikuojami vudu burtininkų, kurie vien iš nemeilės baltajam žmogui gali įkrauti naikinimo programą į kokį nors „liaudies meno kūrinį“. Perkant ką nors iš antikvarinių parduotuvių, naudojantis sendaikčiais visuomet yra tikimybė, kad to daikto poveikis bus negatyvus. Jeigu jo buvęs šeimininkas – piktas žmogus, jis savo mintimis galėjo (tegu nesąmoningai) jį įkrauti arba prie jo prikabinti kanalą, kuriuo bus nutekinama naujojo šeimininko energija (energinis vampyrizmas). Dailininkų nutapyti paveikslai išsaugo jų nuotaiką ir spinduliuoja atitinkamą informaciją. Tokių paveikslų žinoma nemažai, pvz., Edvardo Munko (Edvard Munch, 1863-1944) „Riksmas“, skleidžiantis galingą nerimo energiją.

Taip pat materialų (energinį) poveikį skleidžia atitinkami simboliai – ženklai, daiktai, žodžiai, užrašai, nes jų turinys jau būna suformuotas mintimis. Suprantama, perspėjantis užrašas taip pat daro poveikį.

Į šias programas gali būti įtraukti net gyvūnai ir vabzdžiai, nes visa mūsų tikrovė yra vienovė – vienas organizmas. Jie, reaguodami į energijos judėjimą, vykdo programą, atlieka veiksmus, kuriuos ji skatina. Taip atsiranda „keisti, sunkiai paaiškinami“ atsitikimai.

Kiek toks poveikis bus „veiksmingas“, priklauso nuo įvairių aplinkybių. Čia svarbi ir žmogaus sveikatos, jo energinių darinių būklė, jo gyvenimo būdas, mintys. Poveikis visuomet esti individualus. Įtardamas kažką negero žmogus galėtų ir pats apsiginti, ypač, jeigu turi darbo su energija įgūdžių ir yra stiprios koncentruotos energetikos. Blogas pagalbininkas yra baimė. Jeigu žmogų ilgą laiką kausto baimė, tada jam beveik garantuotai kas nors atsitiks.

Yra dar vienas svarbus faraonų prakeikimo aspektas. Kad tokios programos veiktų, jas reikia pamaitinti energija. Pradinės energijos skiria programos kūrėjas. Toliau energijos šaltiniu gali būti žmonės, kurie tiki prakeikimu, seka su juo susijusius įvykius, skiria jiems dėmesio, taigi pamaitina programą. Svarbus yra žiniasklaidos vaidmuo. Kuo ji aktyvesnė, tuo daugiau gali būti prakeikimo aukų.

Keli žodžiai dėl „atsitiktinių įvykių“. Mes gyvename griežtai determinuotame pasaulyje, kuriame kiekvienas įvykis, kad ir atrodantis, kaip atsitiktinis, turi savo priežastį. Žmogus netyčia pakliuvo po ratais? Vadinasi, prie šio incidento vedė visa virtinė įvairių veiksnių, žmogus nesąmoningai vykdė programos „nurodymus“. Šiame pasaulyje atsitiktinumų nebūna (būtinumas ir atsitiktinumas). Tiesa, tas nereiškia, kad mūsų ateitis jau nulemta ir nieko negalima pakeisti (praeitis, dabartis, ateitis). Visuomet yra galimybė keisti ateitį – darbais, mintimis, gerais ketinimais arba tiesiog konkrečiu minties darbu.

Dar reikėtų akcentuoti, kad visi šie procesai nėra mistiniai (mistika), jie materialūs – juos atitinka energijos (materijos) judėjimas, informacijos susidarymas. „Energija“, „informacija“ yra pamatinės mūsų tikrovės sąvokos, kurios oficialaus mokslo neatpažįstamai iškreiptos.

 

 

___________________________________________________________

1. Winstone, H.V.F. (2006). Howard Carter and the discovery of the tomb of Tutankhamun. Barzan, Manchester.

2. Valley of the Golden Mummies, Zahi A. Hawass, American University Press in Cairo Press, 2000.