A -  B -  C -  D -  E -  F -  G -  H -  I -  J -  K  -  L  -  M -  N - O  -  P -  R -  S -  Š -  T -  U -  V -  Z -  Ž

 

Dekartas Renė, (Descartes Rene, lot. Renatus Cartesius) * 1596 03 31 La Haye (dabar La Haye-Descartes) † 1650 02 11 Stokholmas (1819 palaikai perlaidoti Saint-Germain-des-Pres bažnyčioje Paryžiuje), prancūzų filosofas, matematikas, fizikas.

R. Dekartas – viena ryškiausių XVII a. asmenybių. Kaip ir dauguma to meto mąstytojų, jis buvo įvairiapusiškas, jo kūryba paliko gilų pėdsaką daugelyje mokslo sričių – matematikoje, fizikoje, biologijoje, medicinoje. R. Dekartas pelnytai laikomas ir vienu filosofijos klasikų. Jo nuomone, filosofija turi pateikti universalųjį visų tikrovės reiškinių aiškinimą, atskleisti dėsnius, valdančius ir Gamtą, ir žmogaus sąmonę. Šia prasme R. Dekarto mokymas labai artimas Jono Gervės mokslui, kurio pagrindą sudaro dialektikos dėsniai ir principai. R. Dekarto skleistos idėjos aktualios ir šiais laikais. Ir net tos, kurios buvo klaidingos, tarytum katalizatorius paspartino mokslo vystymąsi.

Viduriniais amžiais (V-XV a.) Europos kultūroje viešpatavo krikščioniškoji religija, jos doktrinos, kurios anaiptol neskatino pažinti pasaulio. Bažnyčios tėvai teigė, kad pasaulį valdo Dievas ir žmogaus gyvenimo tikslas – besąlygiškai paklusti Dievui, siekti jo malonės ir tikėtis po mirties sielos išganymo – amžinojo gyvenimo ir amžinosios palaimos. Žemiškojo gyvenimo nederėtų sureikšminti; sunkumus ir negandas reikėtų ištverti su romiu kantrumu, nes juos siunčia Dievas, norėdamas išbandyti žmogaus tikėjimo tvirtumą. Akivaizdu, kad esant tokiam būties supratimui, matematika, gamtos mokslai žmogui nelabai turėtų rūpėti. Vis dėlto viduramžių Europos mąstytojai buvo uolūs tiesos ieškotojai, tik jie jos ieškojo, stropiai studijuodami Šventąjį Raštą, o ne pažindami Gamtą, kurioje esą viskas vyksta Dievo valia.

 

R. Dekarto epocha

R. Dekarto epocha – Naujieji amžiai. Moksle dar buvo gyva viduramžių scholastika, pagardinta teologinėmis dogmomis. Scholastikos ištakos siekia Aristotelio ir peripatetikų mokyklos laikus. Scholastikai įvairiems daiktams, kūnams priskirdavo ypatingas prigimtines savybes (lot. Qualitas occulta), kurios nežinia kaip lemdavo jų judėjimą, būseną, sąveiką su kitais objektais. Pavyzdžiui, dangaus kūnai juda apskritimu todėl, kad tokia jų prigimtis. Tokia buvo scholastinių mokymų esmė.

Italijoje prasidėjusi Renesanso epocha galiausiai pasiekė ir R. Dekarto laikus. Plėtėsi miestai, vystėsi prekyba su Rytais, kūrėsi naujas pirklių, bankininkų ir pramonininkų luomas. Didėjantys gamybos, prekybos, jūreivystės, statybos, karybos poreikiai lėmė ir mokslo plėtrą. Šiuo laikotarpiu susidarė sąlygos formuotis naujam mokslui, kuris ėmė remtis bandymais ir Gamtos reiškinių stebėjimais.

Sužinojęs apie šį išradimą, G. Galilėjus 1609 m. sukonstravo savos gamybos teleskopą ir jį nukreipė į dangų. G. Galilėjaus astronominiai atradimai buvo tokie pribloškiantys, kad daugelis negalėjo jais patikėti. Jis teleskopu atrado keturis stambiausius Jupiterio palydovus, Veneros fazes, Saulės dėmes, Mėnulyje – kalnus, o Paukščių Takas pasirodė esąs sudarytas iš žvaigždžių.

Naujųjų amžių permainų vėjai turėjo įtakos ir bažnyčiai – imta labiau vertinti turtus, jų suteikiamą valdžią, šlovę, o ne tikėjimo tiesas. Valdžios savo noru neatsisako net bažnyčia, todėl stiprėjo jos kova prieš pasaulietinę įtaką. Prasidėjo katalikų bažnyčios hierarchijos viršūnių politinės intrigos. Bet jos tik dar labiau silpnino bažnyčios valdžią ir mažino popiežiaus autoritetą. Visos šios priežastys lėmė bažnyčios reformaciją, nors bažnyčios valdžia ir įtaka atgimimo procesams vis dar buvo stipri. Atskilusi protestantų bažnyčia, kaip ir katalikų, savo valdžios pamatu laikė ideologiją, sėkmingai „medžiojo“ raganas su raganiais ir juos degino kartu su eretikais.

Bet mokslinės minties plėtros procesas jau buvo negrįžtamas. Naujoji karta buvo godi žinioms, mokslams, gamtos tyrinėjimui. Ji jau buvo nusimetusi scholastikos pančius. Bet kad sužinotum, kokia yra Gamta, vien scholastikos neigimo, entuziazmo ir smalsumo nepakako. Kad ant viduramžių mokslo griuvėsių išdygtų Naujųjų amžių mokslo medis, reikėjo ir naujų pažinimo metodų.

 

R. Dekarto biografijos šaltiniai

Apie R. Dekartą parašyta daug mažiau nei apie Izaoką Niutoną (angl. Isaac Newton, 1642-1727), bet pakankamai, kad būtų atskleista jo asmenybė ir išryškėtų jo, kaip mąstytojo, mastas. Be to, išliko didžiulės apimties R. Dekarto korespondencija, iš kurios buvo atsekami jo biografijos įvykiai, o iš jo poelgių sprendžiama apie jį patį.

R. Dekartas buvo santūraus, net uždaro būdo, nuo pašalinių akylai saugojo savo vidinį pasaulį ir vadovavosi devizu: „Tas laimingai gyvena, kuris gerai pasislėpė“. Mokslinės paieškos reikalavo susikaupimo, todėl jis „vengė visų tų vietų, kuriose galėjo būti pažįstamų“. Atsiskyrėliškas gyvenimas jo nebaugino, o šlovė, jo nuomone, varžo laisvę ir apkarpo laisvalaikį: „Turiu šiuos du dalykus ir juos taip vertinu, kad pasaulyje neatsirastų nė vieno monarcho, kuriam užtektų pinigų juos iš manęs nupirkti.“ Jo neviliojo nei galimybė trintis valdovų rūmuose, nei apdovanojimai, nei titulai. Pastaraisiais jis šlykštėjosi. Visą savo gyvenimą filosofas laikėsi principo, kurį išdėstė viename savo paskutinių laiškų: „Savo nepriklausomybę galima išsaugoti visur; ne gyvenamoji vieta, bet troškimas išsiskirti iš kitų ir charakterio silpnumas lenkia vieną žmogų prieš kitą.“

R. Dekartas bendravo su savo lygio žmonėmis. 1618 m. Bredoje (Breda, Olandija) likimas jį suvedė su medicinos daktaru Izaoku Bekmanu (angl. Isaac Beeckman, 1588-1637). Įvairiapusiškai išsilavinęs I. Bekmanas domėjosi daugeliu mokslo sričių ir ypač matematika. Biografai tvirtina, kad R. Dekartas ir I. Bekmanas susitiko gatvėje prie skelbimo, kuriame buvo užrašyta sunkaus matematinio uždavinio sąlyga ir raginimas jį išspręsti. Tokie skelbimai, adresuoti mokslininkams ir visiems, kurie domisi matematika, tais laikais nebuvo retenybė. R. Dekartas, dar blogai mokantis olandų kalbą, paprašė šalia stovinčio žmogaus išversti uždavinio sąlygą į lotynų arba prancūzų kalbą. Šis žmogus pasirodė esąs I. Bekmanas. Jis išpildė jaunuolio prašymą ir davė jam savo adresą. Kitą dieną R. Dekartas atnešė I. Bekmanui uždavinio sprendimą. Nuo tos dienos prasidėjo jų ilgus metus trukęs bendravimas.

Draugystė su vyresniu I. Bekmanu, pokalbiai, diskusijos ir vėlesnis susirašinėjimas paskatino R. Dekartą pradėti rimtą mokslinę veiklą. Jis pats vėliau rašė, kad I. Bekmanas jį privertė „pabusti“. Intensyvus R. Dekarto ir I. Bekmano susirašinėjimas kartu su pastarojo dienoraščiu buvo svarbus šaltinis kuriant R. Dekarto biografiją.

1625 m. Paryžiuje R. Dekartas artimiau susipažino su mokslininkų bendruomene ir ypač suartėjo su Marenu Mersenu. Pastarasis buvo dvasininkas pranciškonas, studijavo teologiją, domėjosi matematika, fizika, filosofija. Jis subūrė bemaž žymiausius to meto Prancūzijos mokslininkus. Tais laikais periodinių leidinių, kaip dabar, nebuvo, todėl mokslininkai keisdavosi informacija, siuntinėdami laiškus. M. Mersenas daug metų buvo susirašinėjančių mokslininkų tarpininkas. Jis jiems kėlė užduotis, svarstė jų mokslo rezultatus, skatino mokslines diskusijas, vėliau užmezgė ir palaikė ryšius su kitų šalių mokslininkais. Jo korespondentų sąrašą sudarė 78 (!) pavardės. M. Merseną vadino mokslinės Europos sekretoriumi, nes iš esmės jis koordinavo jos mokslinį gyvenimą. Jo susirašinėjimo archyvas visai mokslo istorijai ir, konkrečiai, R. Dekarto biografams buvo neįkainojamos vertės. M. Mersenas jį suvesdavo su kitais mokslininkais, pažindino su mokslo naujienomis. Jei ne M. Merseno atkaklumas, daugelis R. Dekarto darbų tikriausiai taip ir nebūtų buvę išleisti. 

Olandijoje R. Dekartas bendravo ir susirašinėjo su K. Heigensu – diplomatu, rašytoju, menų žinovu, visapusiškai išsilavinusiu žmogumi, kuris, be to, buvo ir vienas fizikos kūrėjų. 

Išsami R. Dekarto biografija buvo parašyta XVII a. pabaigoje, kai dar iš žmonių atminties nebuvo išdilę gyvi prisiminimai. Jos autoriui A. Bejė teko po kruopelytę rinkti duomenis apie mokslininką: jis kreipėsi į R. Dekarto gimines, jį pažinojusius žmones, skaitė laiškus, nagrinėjo jo darbus. 1692 m. pasirodžiusi A. Bejė knyga tapo pagrindu visoms vėlesnėms R. Dekarto biografijoms. Mūsų laikais (2006 m.) pasirodė, ko gero, išsamiausia R. Dekarto gyvenimo ir kūrybos analizė, rašyta anglų kalba[1]. Biografija parašyta ir rusų kalba[2].  

 

Jaunystės ir studijų metai 

R. Dekartas gimė mažame Tureno (Touraine) provincijos La E (La Haye) (dabar – La Haye-Descartes) miestelyje nelabai kilmingų, bet pasiturinčių dvarininkų šeimoje. Renė tėvas teisininkas Joachimas Dekartas daug metų ėjo Bretanės parlamento patarėjo pareigas. 1589 m. Joachimas vedė Žaną Brošar, kariškio dukrą. Kai jų jauniausiam sūnui Renė buvo kiek daugiau kaip metai, mirė jo motina.  

Žinių apie Renė vaikystę liko nedaug. Žinoma, kad jis buvo silpnos sveikatos. Jo žodžiais, jis iš motinos paveldėjo sausą kosulį ir blyškų veidą. Gydytojai baiminosi, kad iki brandos amžiaus jis neišgyvens. Tačiau palaipsniui jis taip sustiprėjo, kad dvidešimties metų jau galėjo užsivilkti kariškio uniformą.  

Renė tėvas labai rūpinosi vaiko auklėjimu. Pradžioje jis stengėsi sustiprinti vaiką fiziškai ir delsė su juo pradėti pamokas. Tačiau stebėtini vaiko gabumai prasikalė labai anksti, todėl J. Dekartui teko atsisakyti savo sumanymo. Nepasotinamas vaiko smalsumas, jo noras žinoti visus „kodėl“ – viską, kas tik šauna į galvą, privertė tėvą surengti jam pirmąją pamoką.  

Tolesnį R. Dekarto gyvenimą iš esmės nulėmė svarbus 1606 m. pavasario įvykis – tėvas jį išsiuntė mokytis į Anžu (Anjou) provincijos La Flešo (La Fleche) miesto jėzuitų koledžą. Jėzuitų ordinas ypatingą dėmesį skyrė švietimui, per kurį galėjo daryti įtaką šalies gyvenimui. Jėzuitų koledžai garsėjo visoje Europoje. Tarp šių mokslo įstaigų mūrų puikų išsilavinimą įgijo daugelis žinomų XVII a. Prancūzijos mokslo ir literatūros veikėjų.  

Koledžo rektorius, kurį su R. Dekartu siejo tolimi giminystės ryšiai, berniukui buvo dėmesingas. Koledžas gyveno pagal griežtą tvarkaraštį, tačiau R. Dekartas dėl savo silpnos sveikatos ir, svarbiausia, dėl itin sėkmingo mokymosi naudojosi privilegijomis. Jam buvo leista nedalyvauti rytinėse pamokose, kurios kitiems buvo privalomos. Kaip rašo biografai, ši privilegija sustiprino jo sveikatą ir išugdė įprotį rytais lovoje mąstyti filosofinėmis temomis. Rytmečio valandos R. Dekartui visam laikui liko produktyviausias dienos metas. 

Konkrečių faktų iš to laikotarpio liko nedaug. Pats R. Dekartas jį dažnai prisimindavo laiškuose ir savo 1637 m. veikalo Samprotavimas... puslapiuose. Išryškėjo jo anuometinis požiūris į mokslą: „Mane nuo vaikystės mokė įvairių mokslų ir buvo įtikinę, kad mokslai – aiškus ir patikimas visų gyvenimui naudingų žinių šaltinis, todėl turėjau labai didelį stimulą mokytis.“  

1614 m. baigęs koledžą, Renė įkalbėjo tėvą jį išsiųsti į Paryžių. Čia jis pateko į linksmų dykinėjančių Paryžiaus kavalierių kompaniją, įniko į kortas. Bet jo draugai smarkiai klydo, manydami, kad Renė – vienas iš jų. Po pusantrų metų palaido gyvenimo jaunuolio sąmonėje įvyko lūžis. Netikėtai ir slapta nuo giminių bei sugėrovų jis išsinuomojo ramų namelį Paryžiaus Sen Žermeno priemiestyje ir dvejus metus gilinosi į matematiką, daugiausia į geometriją, senovės matematikų darbus. 

R. Dekartas jau buvo pakeitęs savo požiūrį į išsilavinimą – apie tai pasakoja Samprotavimo... autobiografiniai skyriai. R. Dekartas rašo, kad baigęs studijas jis „susipainiojo tarp abejonių ir klystkelių, visiškai pakeitė savo nuomonę ir savo stropumu pasiekė tik viena – suprato, kad nieko nežino“. Jis įsitikino, kad iš daugelio mokslų nėra jokios naudos, o egzistuojančios filosofinės sistemos bevaisės. „Štai kodėl, – prisimena jis, – tik išsivadavęs iš mokytojų diktato, aš padėjau knygas į lentynas ir nutariau ieškotis tokio mokslo, kurį galėjau atrasti savyje arba didžiojoje pasaulio knygoje.“ Tokio mokslo paieškos sudarė viso tolesnio R. Dekarto gyvenimo tikslą.  

 

Brandos metai: filosofinės paieškos, kūryba, mirtis 

R. Dekartas suprato, kokia tai nelengva užduotis. Jis dar neturėjo tiek medžiagos, kad galėtų kurti naujos filosofinės sistemos pamatus. Jo įsitikinimu, jos ir nebuvo įmanoma sukaupti namuose, skaitant knygas ar šnekantis su mokslo vyrais. Tam tikslui reikia keliauti ir stebėti realų gyvenimą. Šį sprendimą jis ir priėmė 1619 m. lapkričio 10 d. R. Dekartas rašė, kad per ateinančius devynerius metus (iki 1628 m.) jis nieko neveikė, tik bastėsi po pasaulį ir kaip žiūrovas stebėjo prieš jo akis vykstančias „komedijas“. Tuo pat metu jis gilinosi į astronomiją, matematiką, optiką, bandydamas atskleisti bendrus šių skirtingų mokslų bruožus. 

Per tą laiką R. Dekartui teko ragauti net kareiviškos košės. 1621 m., pasibaigus jo trumpai karinei tarnybai, jis grįžo į Prancūziją. Per tuos dvejus metus jaunuolis įsitikino, kad kareivinių gyvenimas tuščias, storžieviškas ir pasileidęs. Toks gyvenimas jam kėlė pasišlykštėjimą. 

Tuo tarpu padėtis Prancūzijoje buvo įtempta. Šalis išgyveno krizę visose gyvenimo srityse. Jos ideologiniam gyvenimui vadovavo jėzuitų ordinas, kuris akylai sekė visuomenės nuotaikas, judėjimus, galinčius pakenkti katalikų bažnyčios interesams. Bet kurie nukrypimai nuo tuo metu vyraujančios Aristotelio filosofinės sistemos, papildytos viduramžių scholastika, buvo žiauriai malšinami.  

R. Dekartą slėgė nerami Paryžiaus atmosfera, bet jis neatsisakydavo dalyvauti mokslinėse diskusijose. Viename iš susitikimų jis papasakojo apie savo pažinimo metodą. Po to vakaro daugelis ėmė reikalauti, kad R. Dekartas jį paskelbtų. Apie jauną mokslininką pradėta kalbėti kaip apie naujos filosofinės sistemos kūrėją. Jo šlovė ėmė sparčiai augti. 

Šios aplinkybės paskatino R. Dekartą ieškotis vietos, kur jis galėtų ramiai gyventi ir dirbti. Jis pasirinko jau pažįstamą Olandiją, kurioje sąlygos dirbti mokslinį darbą buvo geresnės nei Prancūzijoje ar Anglijoje. Ši šalis pasižymėjo retu tais laikais religiniu pakantumu, vadinasi, ne tokia griežta cenzūra. Be to, Olandijos klimatas buvo palankus jo sveikatai. Jis nutarė ieškotis prieglobsčio šalyje, kur „žmonės labiau rūpinasi savo reikalais ir mažiau kišasi į svetimus“. 

1628 m. pabaigoje prasidėjo naujas ir produktyviausias R. Dekarto gyvenimo laikotarpis, kuris truko 20 m. Jis jau buvo garsenybė, su kuria daugelis norėjo susipažinti. Teko ieškoti būdų, kaip atsikratyti nepageidaujamų lankytojų ir ypač aukštuomenės diletantų. Pastebėjęs, kad mieste, kuriame apsistojęs, jis tampa per daug žinomas, R. Dekartas staiga persikeldavo kitur. Laiškuose į Prancūziją jis nurodydavo ne tą adresą, kur tuo metu gyveno. Prancūzijoje jo tikrąjį adresą žinojo tik vienas M. Mersenas.  

Olandijos miestų universitetuose R. Dekartas toliau studijavo matematiką ir gamtos mokslus. Laiškuose M. Mersenui jis rašė, kad gilinasi į anatomiją, chemiją ir kasdien sužino tai, ko nerasi knygose. Jo akiratyje buvo daug mokslų – nuo medicinos iki meteorologijos. Visa ši veikla buvo skirta vienam tikslui – sukurti teoriją, kuri sudarytų visų gamtos mokslų pagrindą. Tačiau darbas judėjo labai lėtai, ir R. Dekartas nuolat sulaukdavo M. Merseno priekaištų.  

1633 m., kai jis jau buvo bebaigiąs savo programinę knygą Pasaulis, arba Traktatas apie šviesą, šventoji inkvizicija nuteisė G. Galilėjų. Tribunolo sprendimu visi jo knygos Dialogas apie dvi svarbiausias pasaulio sistemas egzemplioriai buvo sudeginti, o jų autorius buvo priverstas klūpodamas išsižadėti Mikalojaus Koperniko (lenk. Mikołaj Kopernik, 1473-1543) mokymo, antraip jį būtų ištikęs italų mąstytojo vienuolio dominikono Džordano Bruno likimas. (Šis Romoje Gėlių (Campo dei Fiori) aikštėje buvo gyvas sudegintas.) Ši žinia staigiai pakeitė R. Dekarto planus. Jis parašė M. Mersenui: „Aš planavau jums nusiųsti savo Pasaulį..., kaip Naujųjų metų dovaną... Ši žinia mane taip pribloškė, kad aš bemaž nutariau sudeginti visus savo rankraščius ar bent jau niekam jų nerodyti. Negaliu įsivaizduoti, kad italas, kuriam buvo palankus pats popiežius, galėjo būti nuteistas tik už savo norą pagrįsti Žemės judėjimą... Jeigu tai yra klaida, tuomet klaidingas ir visas mano filosofijos pamatas, nes jis veda prie tos pačios išvados.“  

1633 m. sukrėtimas atsiliepė visam tolesniam R. Dekarto darbui. Jis tapo labai atsargus. Pasaulis... buvo atspausdintas tik po R. Dekarto mirties, 1664 m. Bet jis savo mokymo neatsisakė. Netrukus pasirodė kitos R. Dekarto knygos:  

Samprotavimas apie metodą gerai nukreipti savo protą ir rasti mokslų tiesą. Priedai: Dioptrika; Meteorai; Geometrija (1637),  

Apmąstymai apie pirmąją filosofiją, kuriais įrodinėjimas Dievo buvimas ir sielos nemirtingumas (1641),  

Filosofijos principai (1644).  

Po jo mirties pasaulį išvydo dar dvi:  

Pasaulis, arba Traktatas apie šviesą (1664),  

Tiesos ieškojimas, remiantis natūralia šviesa (1701). 

1648 m. R. Dekartas gavo Švedijos karalienės Kristinos kvietimą persikelti į Švediją. Nepaisant savo jauno amžiaus, ji buvo puikiai išsilavinusi ir siekė paversti Stokholmą nauju Europos mokslo centru. Kristina skyrė dideles lėšas karališkajai bibliotekai ir puoselėjo planus įsteigti Švedijos mokslų akademiją. Tam ji kvietėsi į Švediją mokslininkus, kurie padėtų įgyvendinti jos projektus. Vienas iš pirmųjų pakviestų buvo R. Dekartas. Jis priėmė jos kvietimą ne iš karto, baimindamasis, kad Švedija, „uolų ir ledų“ šalis, jam sukels nepageidautinų permainų. Jis jau žinojo, kad jo filosofija traukia įtakingus žmones savo neįprastumu, bet vėliau jų susidomėjimas atslūgsta. Jo nerimą kėlė neįprastas Švedijos klimatas, karaliaus rūmų papročiai, karalienės kviestų mokslininkų konkurencija ir konfesijų skirtumas – protestantų požiūris į kataliką. 

R. Dekartas atvyko į Stokholmą 1649 m. spalio mėn. pradžioje ir buvo karalienės priimtas gana maloniai. Kristina pareiškė norą studijuoti jo filosofiją, nustatė užsiėmimų laiką ir, atsižvelgdama į jo įpročius, atleido jį nuo rūmų ceremonijų. Ji leido jam suprasti, kad pasistengs jį įtikinti visam laikui pasilikti Švedijoje.  

Per ateinančius pusantro mėnesio R. Dekartas susipažino su rūmų gyvenimo ritmu ir vis labiau krimtosi. Jo padėtis buvo neapibrėžta, o ta malonė, su kuria buvo sutiktas, kėlė aplinkinių pavydą ir priešiškumą. Niekam jo filosofijos nereikėjo, o pamokos su karaliene vis neprasidėjo. Be to, gyvenimas naujoje vietoje buvo susijęs su nepatogumais. R. Dekartas bandė tęsti savo darbą, tačiau naujoje vietoje jis jautėsi nejaukiai.  

Tuo tarpu į sostinę sugrįžusi Kristina pagaliau nutarė pradėti filosofijos studijas. Jos turėjo prasidėti penktą val. ryto ir tęstis iki devynių. Dvidešimt trejų metų karalienei, trykštančiai sveikata ir energija, šis laikas buvo tinkamiausias. R. Dekartas turėjo keltis dar neprašvitus, kad laiku nusigautų į rūmus. Toks režimo laužymas R. Dekartui buvo pragaištingas – juk jis dešimtmečiais buvo pratęs rytais pamąstyti šiltoje lovoje.  

Tais metais žiema buvo kaip reta šalta. Kartą po pietų Kristina jį išsikvietė aptarti Mokslų akademijos steigimo plano. Grįžęs R. Dekartas pasijuto nesveikas, o kitą dieną jo būklė dar pablogėjo: buvo ryškūs plaučių uždegimo požymiai. Nepaisant to, jis atsisakė pagalbos. Devintą ligos dieną – 1650 vasario 11 d. – jis mirė.  

Jis buvo palaidotas Stokholme, o po 17 metų palaikai perkelti į tėvynę.  

R. Dekarto gyvenimo pabaigoje bažnyčios požiūris į jo mokymą tapo atvirai priešiškas, o po jo mirties 1663 m. jo kūriniai, kaip ir M. Koperniko veikalas, buvo įtraukti į aukščiausiosios katalikų bažnyčios valdžios sudarytą uždraustų knygų sąrašą (lot. Index librorum prohibitorum). Vėliau, 1671 m., Prancūzijos karalius Liudvikas XIV atskiru įsaku uždraudė dėstyti R. Dekarto filosofiją visose Prancūzijos mokslo įstaigose. Tačiau, kaip ir G. Galilėjaus atveju, bažnyčia sukėlė atvirkštinį efektą – jo vardas Europoje suskambo daug garsiau.  

 

R. Dekarto filosofija ir mokslinio pažinimo metodas 

R. Dekarto universalusis (tinkantis visiems mokslams) pažinimo metodas[3], kuriame pagrindinis vaidmuo skirtas žmogaus protui, sudaro racionalizmo pagrindą. Ši gnoseologijos atšaka priešpriešinama iracionalizmui bei sensualizmui. Tokia yra oficialioji filosofijos istorijos nuomonė. R. Dekartas savo metodą išdėstė veikaluose Samprotavimas..., Filosofijos principai ir kt.  

Tęsdamas Aristotelio tradiciją, R. Dekartas iš visos žmogaus pažinimo veiklos išskiria metafiziką kaip pamatinį ir visa apimantį mokslą, atskleidžiantį ir aiškinantį mūsų tikrovę. Pagrindinė problema, su kuria ji susiduria, yra jos pirminiai teiginiai.  

R. Dekartas pirmuoju savo filosofijos sistemos principu paskelbė teisingo metodo idėją. Jam teisingas mokslo metodas buvo vienintelis kelias teisingų žinių link. R. Dekartas matė, kad dauguma mokslų grindžiami ne griežtais teiginiais, bet prielaidomis, kurios, kitaip nei matematikoje, negarantuoja tikrojo žinojimo ir veda prie klaidingų išvadų. Matematikai tyrimą pradeda nuo akivaizdžių teiginių (aksiomų) ir, vadovaudamiesi griežtai apibrėžtomis samprotavimo taisyklėmis, prieina neabejotinas išvadas. Bandymai tokių išvadų nepateikia. R. Dekarto nuomone, ir kitiems mokslams galima rasti tokius pat pradinius teiginius bei samprotavimo taisykles, kurios garantuos patikimus rezultatus.  

Taigi žinios, kurias ruošiasi pateikti metafizika, turi būti patikimos. Žinių patikimumo paieškos sudaro R. Dekarto filosofijos branduolį. Jis siekė surasti tokį pirminį metafizinį teiginį, kuris nekeltų jokių abejonių ir sudarytų visos jo filosofijos pamatą. Scholastikoje R. Dekartas nerado nei tokio metodo, nei patikimo filosofijos pamato, ir tas jį paskatino suabejoti visų esamų žinių tikrumu. Bet tam, kad toks abejojimas virstų racionaliuoju pradu, R. Dekartas suformulavo radikalaus abejojimo visomis turimomis žiniomis principą, kuris ir tapo jo naujuoju pirminiu metafizikos teiginiu.  

Radikalaus abejojimo principas, be kita ko, buvo nukreiptas prieš autoritetus, kurių dominavimas į viduramžių pabaigą tapo stipriausiu mokslo plėtros stabdžiu. Taigi abejoti reikia viskuo – ne tik senosios filosofijos dogmomis, visais senais autoritetais, bet ir savais pojūčiais, kurie žmogų gali klaidinti. Abejodami, ar tinkamai suprantame pasaulį, mes nesunkiai galime suabejoti Dievo, dangaus, Žemės, net savo kūno realumu, rašė R. Dekartas. Bet jeigu abejoji absoliučiai viskuo, tuomet neabejotinas lieka tik pats abejojimo faktas. Pastarasis yra mąstymo požymis, todėl pirmasis ir tikriausias R. Dekarto filosofijos teiginys yra jo garsusis filosofinis aforizmas: „Mąstau, vadinasi, egzistuoju“ (lot. Cogito, ergo sum).  

Gauname įdomų dalyką – universalusis abejojimas virsta savo priešybe, neginčytinu teiginiu. Ir dar – įrodęs savo paties, kaip mąstančios būtybės, egzistavimą R. Dekartas išvengė visa apimančio abejojimo aklavietės. 

Kaip suprasti šį teiginį? Cogito tampa naujosios racionaliosios filosofijos pagrindu. Žmogaus „aš“ įgauna prasmę tik per mąstymą, per sąmoningą minties veiklą. „Aš žinau, kad aš egzistuoju, bet kas aš toks? Aš niekas kitas, tik mąstantis daiktas, siela, protas.“ Pamatinis R. Dekarto filosofijos teiginys cogito, ergo sum tapo nauju filosofijos raidos posūkiu – žmogaus būties pamatas yra ne vien jo nemirtingoji siela – dvasinių savybių šaltinis, bet ir sąmonė. (Sąmonę turi ir siela, ir visi kiti žmogaus sandaros lygmenys.) 

Galiausiai R. Dekartas logiškai priėjo išvadą, kad geriausia savo gyvenimą paskirti proto tobulinimui ir nuolatiniam tiesos ieškojimui. 

R. Dekartas nuolat pabrėždavo, kad filosofija turi būti teisingų ir pagrįstų teiginių sistema. Jei taip, tuomet neišvengiamai kyla klausimas, koks tų žinių patikimumo kriterijus. R. Dekartas jį rado pačiame žmoguje. „Tiesa yra viskas, ką aš suvokiu aiškiai ir ryškiai“, rašo jis Samprotavime... Pasak jo, pažinimas turi vadovautis paprastomis ir aiškiomis tiesomis; pažinimo pagrindą turi sudaryti „proto intuicija“. Jos skatinamas žmogaus protas gimdo mintį, tokią ryškią ir aiškią, kad dėl jos nekyla jokių abejonių. (Iš tikrųjų, tokios minties šaltinis gali būti ne vien žmogaus protas, o kiti mūsų tikrovės sąmonės lygmenys, pvz., Žemė. Taigi iš esmės R. Dekarto filosofijai būdingas ne vien racionalizmas, bet ir intuityvizmas (dar žr. intuicija).

Nuo teiginio „Mąstau, vadinasi, egzistuoju“ R. Dekartas pereina prie Dievo buvimo įrodymo. Bet kas yra Dievas R. Dekarto filosofijoje? Jis skyrė Dievo ir Gamtos sąvokas. Jo filosofinėje koncepcijoje Dievas yra ne toks, koks figūruoja religijose; R. Dekarto Dievą mes suvokiame, lygindami su savimi. Pasak jo, žmogus negali būti įsivaizduojamas kaip būtybė, pati savyje turinti idėjų šaltinius, jų patikimumo garantijas ir savo būties prasmę. Bet tokia būtybė turi būti – tai Dievas, turintis savo paties egzistavimo šaltinį. Būtent todėl Dievas yra Kūrėjas ir visos Gamtos globėjas. Filosofine prasme jis yra vienis ir vienijanti substancija. „Dievą aš suprantu, – aiškina mąstytojas, – kaip begalinę, amžiną, nekintamą, nepriklausomą, visa žinančią, visa galinčią, sukūrusią ir pagimdžiusią mane bei visus kitus daiktus, būtybę“. 

R. Dekartas turėjo remtis Dievo sąvoka, nes savo garsiuoju argumentu cogito tegalėjo įrodyti, kad jo protas tikrai egzistuoja. O visų kitų žinių tikrumo pagrindas yra Dievo, kaip tobuliausios būtybės, egzistavimas. Įrodę, kad Dievas egzistuoja, ir „žinodami, jog jis nėra apgavikas, mes turime teisę teigti, kad aiškios ir ryškios idėjos nėra apgaulingos, bet tokios pat tikros, kaip ir Dievo egzistavimas“. Taigi Dievas – aukščiausiasis žinių tikrumo ir patikimumo garantas, tiesos įsikūnijimas ir jis mūsų sielai suteikia „įgimtas idėjas“. Šis teiginys pagrindžia „įgimtų idėjų“ postulatą, kuris yra viso R. Dekarto racionalizmo kertinis akmuo. „Viskas, ką galime įsivaizduoti aiškiai ir ryškiai, yra patikima ir tikra tiek, kiek patikimas Dievo ir mūsų pačių egzistavimas“, teigia R. Dekartas. 

Dabar jau galime aptarti „įgimtų idėjų“ postulatą. Jis yra visos R. Dekarto gnoseologijos pamatas, ir daugelis jį kritikavo, jo nesuprasdami. Nesuprato ir R. Dekarto sekėjai. Tuo tarpu „įgimtų idėjų“ esmė gana paprasta ir įtikinama. Dievas, pateikęs pasauliui pirminės materijos su visomis jai būtinomis savybėmis, leido jam pačiam evoliucionuoti. Toks R. Dekarto požiūris ryškėja iš jo veikalo Pasaulis... Mūsų pasaulis kartu su jo gyventojais yra labai ilgos evoliucijos rezultatas. Vadinasi, žmogus ir jo pažinimo organas – smegenys – išsivystė per ilgą laiką iš pasaulinės materialiosios terpės pagal tuos pačius judėjimo dėsnius. Viskas – žmogus ir visi kiti objektai – išsivystė iš to paties ”molio“ ir pagal tuos pačius dėsnius. Todėl R. Dekartas daro išvadą, kad žmogaus smegenys turi ir adekvačiai pažinti tikrovę. R. Dekartas manė, kad pamatinės mūsų tikrovės sąvokos (erdvės, laiko, judėjimo, materijos ir kt.) ne atsitiktinės, o „fundamentaliosios evoliucijos patirties produktas“. Panašiai ir gyvūnai tik gimę jau vadovaujasi instinktais, kurie yra jų ilgos evoliucijos rezultatas. Kitaip sakant, mūsų pažinimo šaknys glūdi pačioje Gamtoje, kuri suformavo mūsų smegenis. Būtent todėl R. Dekartas tiki, kad pasaulis yra pažinus ir žmogaus galimybės jį pažinti neribotos. 

R. Dekartas savo Samprotavime... pateikia keturias savo universalaus pažinimo metodo taisykles. Šiuolaikinės filosofijos jos paprastai apibūdinamos kaip akivaizdumo, analizės, tvarkiosios sintezės ir pilnumo taisyklės. 

Akivaizdumo taisyklė reikalauja „nelaikyti nė vieno daikto tikru tol, kol jis toks akivaizdžiai neatrodys; kruopščiai vengti išankstinių nusistatymų bei prietarų ir priimti tik tokias aiškias bei ryškias tiesas, kad protas neturėtų jokių galimybių jomis abejoti“. 

Bet R. Dekartui aiškių ir ryškių idėjų buvo maža. „Svarbiausia, – sako jis, – neleisti savęs apgauti menamam aiškumui ir ryškumui, nes ne kiekviena taip atrodanti idėja tokia ir yra.“ Čia reikia papildomo tiesos kriterijaus – praktikos. Bet kas yra praktika moksline prasme? Teorijos tikrinimas. Visos teorijos iš esmės yra hipotetinės, ir tik dėl praktinės patikros jos iš hipotetinių virsta tikromis. 

Ir kitos trys R. Dekarto metodo taisyklės, kaip ir pirmoji, susijusios su hipotezių kūrimo ir tikrinimo būdais. 

Analizės taisyklė reikalauja „skaidyti kiekvieną iš nagrinėjamų [...] sudėtingybių į tiek dalių, kiek tik įmanoma ir būtina geriausiam sprendimui“. 

Tvarkiosios sintezės taisyklė nurodo, kad „savo mintis būtina dėlioti tam tikra tvarka, pradedant nuo paprasčiausių ir lengviausių dalykų, kad palaipsniui, tarytum pakopomis, pakiltume iki sudėtingiausių, ir įvesdami tvarką net tarp tokių dalykų, kurie tikrovėje jos nepripažįsta.“ 

Pilnumo taisyklė reikalauja „visur daryti tokius pilnus sąrašus ir visa apimančias apžvalgas, kad būtume įsitikinę, jog nieko nepraleidome.“ 

 

R. Dekarto fizika 

R. Dekarto fizika neatsiejama nuo jo filosofijos ir mokslo pažinimo metodo. Perkeldamas savo mokslo metodą ir „įgimtų idėjų“ principą į fiziką R. Dekartas siekė perprasti „aiškų ir ryškų“ visų Gamtos reiškinių mechanizmą, kuris grindžiamas išimtinai materijos judėjimu. 

Nenagrinėsime visos R. Dekarto fizikos, ji išdėstyta veikaluose Pasaulis..., Filosofijos principai, Samprotavimo... priede Dioptrika. Pakaks pateikti kelis jo logikos pavyzdžius, kurie „gimsta ne iš bandymo, bet iš sveiko proto“. 

Pirmasis toks metodiniu požiūriu svarbus teiginys – „pasaulyje nieko nėra, išskyrus judančią materiją“ ir antras – „iš nieko niekas neatsiranda“, kuris, beje, buvo žinomas jau antikos laikais. R. Dekartas negalėjo paaiškinti pradinės materijos judėjimo priežasties, jos pirmojo postūmio, todėl jį priskyrė Dievui. Dievas sukūrė materialųjį pasaulį ir materijai suteikė judėjimą – „judesio kiekį“. Toliau Kūrėjas nusišalino ir leido pasauliui savarankiškai vystytis pagal principus, kurie „neprieštarauja logikai ir sveikam protui“. Iš minėto principo logiškai kyla kitas: „kiekvienas daiktas kaip norima ilgai išlaiko tam tikrą būseną, kol kas nors jos nepakeičia“. Kas lemia daikto būseną? Anot R. Dekarto, tik judėjimas. Toliau jau ranka pasiekiamas pirmasis mechanikos (inercijos) dėsnis, kurį dabar žino kiekvienas moksleivis: „jėgų neveikiamas kūnas išlaiko rimties arba tolygaus tiesiaeigio judėjimo būseną“. 

R. Dekarto erdvė tapati materijai, taigi joje tuštumos negali būti. Kita vertus, jo materija sudaryta iš įvairaus dydžio dalelių, tarp kurių yra tarpai. Taigi jie, kaip ir visa erdvė, turi būti užpildyti nematoma, neapibrėžto dydžio, neriboto smulkumo dalelių materija, kurią jis pavadino eteriu. Apskritai šis žodis sutinkamas ir antikos mąstytojų kūryboje, bet jų eteris egzistuoja aukštai danguje, kur yra Mėnulis, Saulė, kiti dangaus kūnai. Aristotelis jam skyrė vietą virš atmosferos, žemiau jos – vanduo ir žemė, į kurių sudėtį eteris neįeina. R. Dekarto mokyme eteris pirmą kartą figūruoja kaip pasaulinė terpė ir judėjimo šaltinis. Eteris – aktyvioji, visur esanti ir evoliucionuojanti terpė. 

Nors R. Dekartas pripažino tiesiaeigį kūnų judėjimą kaip judėjimą iš inercijos, tačiau teigė, kad bet kuris materialiosios terpės (eterio) judėjimas gali vykti tik ratu. „Nors nėra nė vieno judėjimo, kuris vienaip ar kitaip nebūtų judėjimas ratu, bet kiekviena dalelė siekia jį pratęsti tiesia linija.“ Iš tikrųjų, R. Dekarto erdvė visuomet turi būti užpildyta materija, ir eterio dalelė gali judėti tik tuomet, jei priekyje esanti dalelė jai užleidžia vietą. O šioji jai gali užleisti vietą tik stumtelėjusi priekyje esančią ir t. t. Galiausiai pirmoji dalelė užims jai skirtą vietą tik tada, kai paskutinė šios grandinės dalelė užims pirmosios vietą. Taigi bet kurios dalelės judėjimas neišvengiamai sukelia uždarą elementariųjų judesių grandinę – sūkurį

Pasak R. Dekarto, šių sūkurių pilna erdvė, kosminiais sūkuriais užpildyta visa Visata. Eterio sūkurys, susiformavęs aplink kiekvieną dangaus kūną (nuo Saulės iki planetų palydovų), verčia jį suktis aplink savo ašį. R. Dekarto dangaus kūnų sistemoje, kaip ir M. Koperniko, Saulė yra centre, o apie ją susidarę įvairūs eterio sūkuriai verčia aplink ją apskritiminėmis orbitomis judėti įvairias planetas su savo palydovais, tarp jų ir Žemę su Mėnuliu. Dangaus kūnų judėjimas lyg ir paaiškintas. Bet lieka neatsakytas kitas klausimas. Visi Žemės kūnai juda taip, tarytum ji juos trauktų. Išmesti į viršų jie galiausiai krenta žemėn. Tai kodėl į Žemę nekrenta Mėnulis? R. Dekartas ir čia siūlo savo modelį. 

Pasaulio atsiradimą R. Dekartas siejo su Aukščiausiojo kūryba, bet tolesnė pasaulio evoliucija vyko dėl sūkurinio judėjimo jėgų. Dievas užpildė kosmosą vienalyte terpe, pirmine materija (pirminė substancija), kuri sudaryta iš netaisyklingos formos labai judrių ir neriboto smulkio dalelių. Kiekviena tokia dalelė sukasi aplink savo ašį. Netaisyklingos formos dalelės judėdamos tarpusavyje prisitrina, apvalėja. Smulkios nuolaužos ir dulkės, susidariusios šios sąveikos metu, sudaro pirmosios rūšies elementą. Po tokio prisišlifavimo susidariusios sferinės dalelės sudaro antrosios rūšies elementą. Dar egzistuoja ir trečiosios rūšies materijos elementas, sudarytas iš netaisyklingos formos palyginti didelių grumstelių. Kiekvienas grumstelis sudarytas iš pirminių Dievo dalelių ir pirmosios rūšies elementų. 

Visi R. Dekarto pasiūlyto modelio dangaus kūnai, maži ir dideli sūkuriai sudaryti iš šių trijų rūšių materijos elementų. Viskas juda skirtingais greičiais ir įvairiomis kryptimis, sukasi, sūkurinis materijos judėjimas sukelia jėgas, o šios gimdo reiškinius. Kūnų svorio reiškinys aiškinamas mažų eterio dalelių srautu, kuris perskrodžia kūnus ir juos tempia paskui save žemyn. 

Visas Prancūzijos mokslo pasaulis su jos Mokslų akademija priešakyje ilgai ir atkakliai palaikė R. Dekarto požiūrį. Net Anglijos ir kitų šalių mokslo įstaigos, jų intelektualai gynė racionaliąją R. Dekarto teoriją. Paryžiaus Mokslų akademija stengėsi parodyti, kad R. Dekarto metodas gali būti sėkmingai matematizuotas ir šiai tyrimų krypčiai skatinti skyrė daugumą metinių Akademijos premijų. 

Galiausiai po gero pusšimčio metų trukusių pastangų ir ideologinės kovos[4] R. Dekarto idėjos užleido vietą I. Niutono metodui, kuris nebuvo toks vaizdus, tačiau davė praktinių rezultatų. Buvo atsisakyta ne tik R. Dekarto metodo, bet ir jo idėjų, taip pat (ir griežtai) – metafizikos. Toliau sekusi mokslinė techninė revoliucija, tarytum patvirtino, kad I. Niutono mokslinio pažinimo metodas yra vienintelis teisingas. Tačiau po kelių mokslo triumfo šimtmečių, XX-XXI a. ėmė ryškėti akademinio mokslo krizė, kurią sukėlė ne vienas veiksnys, tarp jų ir I. Niutono metodas. 

R. Dekarto mokymas buvo neabejojamai pozityvus. Dauguma jo idėjų aktualios ir šiais laikais. Mes labiausiai vertiname jo mintį, kad pasaulis su visais jo objektais evoliucionavo iš pirminės materijos, o visų reiškinių esmė – materijos judėjimas. Tais laikais nebuvo jokių galimybių išspręsti tokį titanišką uždavinį – pagrįsti šį teiginį. Tam reikėjo ne tik papildyti materijos judėjimo sąvoką, sukurti dialektiką, bet ir gerokai pagilinti mūsų supratimą apie mus supančią tikrovę, taikyti griežtą matematinį formalizmą, kuris neužgožtų reiškinio esmės. Viso to R. Dekartas negalėjo padaryti, todėl, stengdamasis paaiškinti įvairius fizikinius reiškinius, objektų savybes, jis turėjo iškelti labai daug hipotezių, kartais fantastiškų. Jaučiasi, kad šiam tikslui jis ir suskirstė eterinę materiją į tris rūšis – taip lengviau manipuliuoti. R. Dekartas siūlė savo hipotezes, laikydamasis principo, kad Gamtos reiškinius galima suprasti tik pateikus vaizdų modelį. Ir jis savo vaizduotės nevaržė. Ta proga K. Heigensas rašė: „Ponas Dekartas surado būdą, kaip savo spėliojimams ir fantazijoms suteikti tiesos iliuziją. Jo Filosofijos principai primena gerą romaną, kuris palieka tokį patį įspūdį, kaip ir tikros istorijos“. 

Bet vystymasis vyksta spirale, tad XXI a. pradžioje sukurtas mokslas, kuris išsaugojo R. Dekarto mokymo ypatybes, metodinius pažinimo principus, bet visais atžvilgiais patobulintas ir išoriškai neatpažįstamai pasikeitęs. Turime omenyje J. Gervės mokslą ir Gervės pažinimo metodą. Šis neabejojamai ryškus mokslo istorijos reiškinys suteiks stiprų impulsą tolesniam žmonijos vystymuisi. 

 

 

___________________________________________________________

1. Desmond M. Clarke, Descartes: A Biography, Cambridge University Press, 2006, 520 pp.

2. Матвиевская Г. П. Рене Декарт: Кн. для учащихся. – М.: Просвещение, 1987. – 79 с: ил. – (Люди науки).

3. Декарт Р. Соч.: в 2 т. Т. 1-2. М.: Мысль, 1989–1994.

4. З. А. Цейтлин. Наука и гипотеза. М. – Л., Госиздат, 1926, X, 216 с.