A -  B -  C -  D -  E -  F -  G -  H -  I -  J -  K  -  L  -  M -  N - O  -  P -  R -  S -  Š -  T -  U -  V -  Z -  Ž

 

Dolmenas, įvairios konstrukcijos senovės megalitinis statinys (megalitas), kurio skiriamasis bruožas – vidinė ertmė. Pavadinimas kilęs iš bretonų kalbos (taol. – stalas + maen – akmuo). Paprasčiausias dolmeno pavyzdys – vienas masyvus akmuo (gali būti ir plokščias), pastatytas ant kelių kitų (kartais ant vieno). Populiariausias tokios konstrukcijos variantas – 3 akmenys, sudarantys stačiakampių vartų formą (Stounhendžas pastatytas iš daugybės tokių elementų).

 

 

Dolmenų esama labai įvairių konstrukcijų. Jų savybėmis pasižymi ir masyvus akmuo su iškalta kiauryme ar įduba, ir masyvūs vienas ant kito sukrauti akmenys. Toks yra Lietuvos dolmenas, esantis Žemaitijoje, netoli Tverų miestelio, šalia Lopaičių piliakalnio. Ši vieta nuo seno vadinama Šventviete.

Vienas didžiausių Europoje Prancūzijos Bagneux dolmenas, jo bendras ilgis – 23 m, vidinis – 18 m. Didesni dolmenai būna padalyti į kelias kameras, jų gali būti sudėtingų formų. Kartais ant dolmeno supilamas piliakalnis.

Dolmenai paplitę visame pasaulyje, visuose žemynuose, išskyrus Australiją – viena istorijos mįslių. Jie randami Rusijoje (Kaukaze), Europos šalių pajūrio srityse (Anglijoje, Airijoje, Prancūzijoje, Olandijoje, Danijoje, Norvegijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Graikijoje, Italijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Bulgarijoje), Viduržemio jūros salose (Korsikoje, Sardinijoje, Maltoje, Maljorkoje), Azijoje (Jordanijoje, Turkijoje, Japonijos Kiūšiū saloje, Indijoje), Šiaurės Afrikoje (Maroke, Nigerijoje, Alžyre, Etiopijoje), Pietų Amerikoje (Peru, Bolivijoje).

Senovėje statyti dolmenus buvo įprasta, pvz., vien Prancūzijoje jų yra apie 4500. Kaukazo dolmenų priskaičiuota ne mažiau kaip 2300[1]. Stebina, kad įvairių pasaulio kampelių dolmenai turi tų pačių bruožų, pvz., Madagaskaro dolmenai, statyti dar XIX a., labai primena kaukazietiškus.

Architektūros prasme užbaigtais galima laikyti dolmenus, kurie sudaro uždarą akmens dėžę: ant keturių vertikalių plokščių guli penktoji. Kartais, kaip dugnas, panaudota ir šeštoji. Priekinėje plokštėje iškirsta anga – apskrita, ovali, trikampio arba kvadrato formos. Apskrita anga uždaroma akmeniniu kamščiu, tačiau jo gali ir nebūti. Šoninėse tokio blokinio dolmeno sienose iškalti grioveliai, į kuriuos milimetro tikslumu įleistos 3–30 t svorio priekinė ir užpakalinė plokštės. Priekinė plokštė orientuota į rytus ir ji visuomet aukštesnė už užpakalinę, tad stogas būna pasviręs. Išoriniai plokščių paviršiai beveik neapdoroti, užtat vidinės kameros sienelės kruopščiai išlygintos, kartais net nupoliruotos. Stačiakampių plokščių kraštinių santykis 1,6:1 rodo, kad senovės statytojams buvo žinomas aukso pjūvis. Daugelio blokinių dolmenų šoninės plytos ir viršus išsikišę į priekį, tarytum sudarydami dolmeno priestatą. Šį priestatą vadina portalu (architektūrine, bet ne ezoterine prasme), o tokius dolmenus – portaliniais. Kartais sutinkami papildomi dolmeno priestatai, sudėlioti iš atskirų akmenų ir sudarantys „kiemelį“. Tokio tipo dolmenų esama visame pasaulyje, bet daugiausia – Kaukaze.

Be blokinių dolmenų dar pasitaiko geldinių, kurie iškalti uolose ir iš viršaus dengti atskira plokšte su anga. Mažiausiai paplitę yra monolitiniai dolmenai. Manoma, kad iki šių dienų išliko tik vienas toks dolmenas, esantis Sočio m. Lazarevo rajono Volkonkos gyvenvietėje. Tai unikalus dolmenas, kurio vidinė kamera iškalta uoloje per vieną angą.

Priklausomai nuo vietovės dolmenai būdavo statomi iš granito, smiltainio, kvarcito ar klinčių. Nors akmens ruošinius iš skaldyklų tekdavo gabenti dešimtis km, tokių kelių archeologai neranda. Apskritai dolmenai, kaip ir kiti megalitiniai statiniai – Koralų pilis, Egipto ir kt. piramidės – kelia vis tuos pačius klausimus: kaip jie buvo pastatyti, kaip gabenami daugiatoniai akmens luitai, kaip apdorojama kieta uoliena? Oficialusis mokslas dolmenus datuoja vėlyvuoju akmens amžiumi ir ankstyvuoju bronzos amžiumi. Taigi geriausiu atveju darbo įrankiai buvo iš bronzos – palyginti minkšto lydinio (senovės technologijos). Ypač nesuprantama, kaip per nedideles angas uolose, pro kurias sunkiai pralįstų smulkaus sudėjimo žmogus, būdavo iškalamos didelės monolitinių dolmenų kameros. Akivaizdu, kad mūsų tolimi protėviai žinojo daugiau nei gali įsivaizduoti šiuolaikiniai tyrėjai, apsiginklavę mokslinio pažinimo metodu ir mokslinio tyrimo priemonėmis. 

Įprasta manyti, kad pirmieji dolmenai buvo pastatyti Vakarų Europoje 4000–3500 pr. Kr., nors megalitinių statinių (Egipto piramidžių ir kt.) datavimas mokslininkams kelia keblumų. Turima omenyje ne tik techniniai, bet ir ideologiniai sunkumai. Juk tokie statiniai negali būti vyresni už oficialiojo mokslo nustatytą mūsų civilizacijos amžių.  

Dar daugiau ginčų kelia dolmenų paskirtis. Oficialusis mokslas mato tik vieną jų paskirtį – laidojimo. Taip, juose randama mirusiųjų palaikų, bet toli gražu ne visuose. Daugiatoniai blokai, tikslus jų suleidimas, mįslinga architektūra, didžiulė darbo apimtis ir visa tai – mirusiesiems laidoti? Žinoma, ne. Nepriklausomi tyrėjai pateikia įvairių hipotezių, bet jas dar reikia pagrįsti. Deja, žinių tam trūksta.

Neabejojame dėl vieno – dolmenas yra energijos generatorius, kuriam specialių savybių suteikia jo konstrukcija ir galbūt kvarcinė uoliena (kvarco yra granite ir smiltainyje). Energijos generavimo principas paaiškintas skyrelyje Tuščiavidurių darinių efektas (TDE). Dolmenų energetikai stiprinti jie būdavo statomi energinėse vietose, kur stebimi stiprūs kylančiosios energijos srautai. Kaip parodė Sočio tyrėjas, geologas ir archeologas N. V. Kondriakovas (gim. 1970), kuris daug metų skyrė dolmenams tirti ir sisteminti, visi Kaukazo dolmenai išsidėstę virš Žemės plutos lūžio linijos[2]. Tokios vietos pasižymi stipria energetika. Jas noriai lanko padidinto jautrumo žmonės. O dar dolmenas... Šalia dolmeno tokie žmonės jaučia jėgų antplūdį, ramybę, pakylėtą sąmonės būseną, harmoniją su aplinkiniu pasauliu, kūrybos poreikį.  

Kaip panaudoti dolmeno energiją? Tais laikais žmonių sąmonė dar nebuvo tokia deformuota kaip dabar, ir jie žinojo, kad jų norai vykdomi, tereikia kreiptis pagalbos į Gamtą. Bet kad noras išsipildytų, jam reikia suteikti energijos – universalaus kiekvieno veiksmo ekvivalento. Tokią energiją teikdavo dolmenas, panašiai kaip ir aukojimo ritualai. Galbūt senovės žmonės pagalbos prašydavo tiesiogiai dolmeno, žinodami: jeigu noras stiprus ir nuoširdus ir, svarbiausia, geras – jis būtinai išsipildys. Norų galėjo būti įvairiausių – suteikti sveikatos, moterims išsigydyti nevaisingumą, apsiginti nuo užpuolikų, nuraminti įsisiautėjusią audrą (plačiau – skyrelyje žmogus). Tokiose vietose žmogus neretai gauna atsakymus į savo slėpiningiausius klausimus. Tokios vietos skatina žmonių dvasinį tobulėjimą, jos gali suteikti naujų žinių, kurios dabartinei žmonijai nepasiekiamos. Tačiau reikia ir žinoti, kad bendrauti su tokia neįprasta vieta reikia atsipalaidavus ir atitinkamai nusiteikus.  

Vietiniai gyventojai dolmenus ir iki šiol laiko šventaisiais statiniais, juos garbina ir saugoja. Tose vietose gyvenamieji namai nestatomi ir apsilankoma tik kilus rimtam reikalui.

480 km ilgio ir 30-75 km pločio Kaukazo dolmenų juosta nusidriekusi nuo Tamanės pusiasalio pietryčių kryptimi iki Kolchidės žemumos. Dolmenai išsidėstę grupėmis, lygiose kalnyno atšakų aikštelėse. Aplinka išvagota kalnų upelių, kurie plauna šlaitus ir sukelia nuošliaužas. Tačiau šalia dolmenų šių pavojingų reiškinių išvengiama. Senovinių nuošliaužų vietose dar nebuvo aptikta sugriauto dolmeno dalių. Matyt, dolmeno energija sutvirtina kalnų šlaitus, jų grunto struktūrą.  

Dolmenas yra ir akustinių virpesių rezonatorius. Dėl lygiagrečių dolmeno sienelių jo kameroje susidaro stovinčiosios garso bangos kaip kamertone. Chaotinio garso lauke kamertonas generuoja tik tam tikro dažnio virpesius. Dolmeno kamera iš požeminių seisminių šaltinių irgi išskiria tik savuosius dažnius, kuriuos išspinduliuoja per angą. Taip dolmenai perspėja žmones apie artėjantį Žemės drebėjimą – pradeda gausti. Jei Žemės gelmių aktyvumas nedidelis, dolmenas jį neutralizuoja, jo energiją keisdamas į akustinę.  

Tarpusavyje susiję dolmenai sudaro vieningą energinę sistemą, veikiančią Gamtą, orus, gyvybiškai svarbius procesus. Dolmenų energija gali pažadinti žmoguje snaudžiančius talentus, jie yra įvairių tikrovės lygmenų sąlyčio ir sąveikos vieta. Čia galima susitikti su pačiu savimi, susivienyti su visa žmonija, Žeme, Visata. Tokiose vietose įmanomos magiškos (magija) metamorfozės. Taip pat yra pagrindo įtarti, kad portaliniai dolmenai sukuria portalą ne architektūros, bet ↑ ezoterikos prasme.

 

 

___________________________________________________________

1. Вадим Чернобров. Энциклопедия аномальных явлений.

2. http://terra-xx.narod.ru/autor.htm