Spausdinti

  

A -  B -  C -  D -  E -  F -  G -  H -  I -  J -  K  -  L  -  M -  N - O  -  P -  R -  S -  Š -  T -  U -  V -  Z -  Ž

 

Žarovo liga, gydytojo Vasilijaus Žarovo atrasta liga, keista būsena, į kurią patekdavo Semipalatinsko m. (Kazachija) brand. poligono darbuotojai ir gyvūnai, brand. ginklo bandymų metu būdavę per arti sprogimo epicentro.

Poligono gydytojas V. Žarovas darė savo darbą – skrodė bandomuosius gyvūnus, kurie specialiai buvo paliekami pavojingoje brand. sprogimo zonoje. Atsitiktinai gydytojas pastebėjo, kad viena avis, kurią pamiršo išnešti iš zonos, staiga atgijo, praėjus kelioms paroms po sprogimo. Neįtikėtina, bet avis buvo visiškai sveika.

Vėliau tokių atsitikimų buvo nustatyta ir daugiau. Nuslinkus sprogimo bangai, gyvūnai kelias paras nerodydavo gyvybės ženklų – nejudėdavo ir nekvėpuodavo, vėliau atsikeldavo, tarytum jiems nieko ir nebuvo atsitikę. Atrastas reiškinys buvo pavadintas Žarovo vardu, bet poligono darbuotojai jį vadindavo „subyrėjimu“. Jų teigimu, būtent šiuo žodžiu galima tiksliau apibūdinti aukos būseną.

Baisiausia, kad iki gydytojo V. Žarovo pastebėjimo žmonės, kurie neva mirė brand. bandymų metu, buvo laidojami. Iki tol tokį šiurpų motyvą galėjome rasti nebent kai kuriuose XIX a. amerikiečių rašytojo Edgaro Po apsakymuose. Tačiau realybė dažnai pranoksta lakiausią ir net liguistą fantaziją. Kiek buvo gyvų palaidotų ne tik poligono darbuotojų, bet ir aplinkinių kaimų gyventojų, kurie neatsargiai prisiartindavo prie pavojingos zonos? Galima neabejoti, visa ši informacija saugoma archyvuose su grifu „Visiškai slaptai“. Dėl aukų skaičiaus galima tik spėlioti; per visą poligono egzistavimo laiką nuo 1949 iki 1989 m. buvo atlikti 468 brand. ginklo bandymai[1].  

Vėliau V. Žarovas primygtinai reikalaudavo, kad „subyrėjusiems“ būtų leista ilgiau pagulėti, ir lavoninių „numirėliai“ po kelių dienų prisikeldavo. Vienas iš liudytojų – karinių objektų statybininkas Sergejus Aleksejenka, kurio užduotis buvo po sprogimo įvertinti statinių būklę. „Aš ir pats kelis kartus buvau „subyrėjęs“. Pojūtis toks, tarytum kas būtų ištraukęs kištuką iš lizdo, ir tavęs akimirksniu būtų nelikę“ [2,3].

Kaip pasirodė, į analogišką būseną nugrimzdavo ir kompanijos „Lockheed“ darbuotojai, kurie montuodavo itin įslaptintos lėktuvų korpuso „Stealth“ technologijos dangą, lėktuvą darančią nematomą radarams[3]. Dar anksčiau, 1943 m. Filadelfijos eksperimento metu, į tokią ir dar baisesnę būseną pateko eskadrinio minininko „Eldridge“ ekipažas.  

Kaip paaiškinti šį paslaptingą reiškinį? Be abejo, jis buvo tirtas, ir labai kruopščiai. Tik plačioji visuomenė tų tyrimų rezultatų galbūt niekuomet nesužinos. Nutekėjusioje informacijoje pažymima, kad „chronalinę ligą“ sukėlė ne radiacija, bet galingas „elektromagnetinis pliūpsnis“, sudarantis tokį aplinkos „chronalinį lauką“, kuriame visi biologiniai procesai sustoja[2,3].  

Norint suprasti tokio reiškinio esmę, pirmiausia reikia žinoti, kas yra laikas. Ir atsakymo nereikia ieškoti šiuolaikinėje fizikoje, nes ten jo nėra. Iš tikrųjų laiko, kokį mes suprantame, nėra, nes realūs yra tik procesai, materijos judėjimas. Tai, ką mes priimame kaip laiko tėkmę arba trukmę, tėra procesų fiksacija mūsų jutimo organais. Jiems pagreitėjus ar sulėtėjus, atitinkamai pakinta ir laiko tėkmė. Bet kaip tą pamatyti?  

Žmogaus organizme vyksta daugybė ciklinių procesų, kurie tarpusavyje sinchronizuoti, todėl tokiai vidinei būsenai apibūdinti galima įvesti „vidinio laikrodžio“ sąvoką. Išorinis pasaulis irgi gyvena savo ritmu, yra daug jo ciklų, ir ne vien Žemės sukimasis aplink savo ašį. Logiška manyti, kad išoriniai procesai ir vidiniai žmonių ciklai tarpusavyje irgi sinchronizuoti, todėl žmonėms, stebintiems išorinį pasaulį, atrodo, kad jie gyvena Žemės ritmu. Bet jeigu dėl kokių nors priežasčių žmogaus „vidinis laikrodis“ staiga ims „tiksėti“ greičiau arba lėčiau, visi aplinkos procesai jo akyse pastebimai sulėtės arba pagreitės.  

Taip kartais atsitinka ekstremaliose situacijose, pakitus vidinei žmogaus būsenai, pvz., karo metais mūšio metu. Liudija 2-ojo pasaulinio karo dalyvis: „Šalia nukrito mina, šmėstelėjo mintis – po sekundės kitos ji sprogs! Staiga aplinkiniai įvykiai pradėjo rutuliotis kaip sulėtintame filme – minoje iš lėto atsivėrė plyšys, iš jo pamažu ėmė kilti ugnies fontanas, plyšys – didėti ir galiausiai į visas šalis iš lėto ėmė lėkti skeveldros“. Įdomiausia, kad skeveldros žmogaus nekliudė – dėl jo smarkiai pakitusios energinės būsenos jį tarytum šarvas apsaugojo jo energinis apvalkalas. Beje, tokios būsenos žmogus gali judėti daug greičiau, nei paprastai.

Ir atvirkščiai, „vidiniam laikrodžiui“ vis labiau „atsiliekant“ (pvz., dėl išorinio slopinančio poveikio), išoriniai procesai vis greitėja. Toliau galime įjungti savo vaizduotę. Laikrodžiui „sustojus“, sustoja ir visi biologiniai procesai: kvėpavimas, širdies ritmas, smegenų veikla, pamaininiai ląstelių procesai, – viskas. Žmogų tarytum kas išjungia. Tačiau tokia būsena skiriasi nuo mirties, po kurios irsta audiniai ir kūną viena po kitos palieka žmogaus energinės struktūros.  

Brand. sprogimo metu išlaisvinamas didžiulis energijos kiekis. Ši energija, sąveikaudama su „laiko energija“, ir sukelia šią laiko anomaliją. Žinoma, kyla noras tokius procesus pažinti detaliau. Visi atsakymai slypi materijos judėjimo dėsniuose.  

 

___________________________________________________________

1. Wikipedia.

2. Игорь Прокопенко. Тайны древних цивилизаций. ЭКСМО, 2016. 

3. Владимир Сядро, Валентина Скляренко, Оксана Очкурова, Яна Батий. 100 знаменитых мистических явлений. Харьков, ФОЛИО, 2008.