A - B - C - D - E - F - G - H - I - J - K - L - M - N - O - P - R - S - Š - T - U - V - Z - Ž
Home Daniel Dunglas (Danielis Danglas Hjumas, 1833-1886), škotų mediumas, išgarsėjęs dėl savo fenomenalių savybių kurti psichofizinius reiškinius, tarp jų aiškiaregystės ir levitacijos. D. Hjumo artimų pažįstamų ir gerbėjų tarpe buvo Europos monarchai ir jų šeimų nariai: imperatorius Napoleonas III, jo žmona imperatorienė Eugenie, Rusijos imperatorius Aleksandras II, Vokietijos kaizeris Vilhelmas I, Bavarijos ir Viurtembergo valdytojai. Nepaisant tokių pažinčių, D. Hjumas buvo labai kuklus ir paprastas žmogus, niekuomet neėmė pinigų ir savo savybes vertino, kaip Aukščiausiojo dovaną.
Seras Doyle Arthur Conan, dalyvavęs keliuose D. Hjumo seansuose, vėliau parašė jo trumpa biografiją[1], kurioje pabrėžė, kad jis buvo vienintelis, įvaldęs keturias „mediumizmo“ rūšis: „tiesioginio balso“ (angl. direct voice – savybę leisti dvasioms kalbėti savais balsais), transo kalbos (angl. trance voice – savybę leisti dvasioms kalbėti mediumo balsu), aiškiaregystės ir „fizinio mediumizmo“ (telekinezės, levitacijos ir pan.). Beje, levitacijos srityje jis neturėjo sau lygių. D. Hjumas turėjo ir unikalių savybių: jis kišdavo rankas į židinį, iš jo ištraukdavo degančios anglies gabalą ir, pūsdamas orą, jį įkaitindavo iki baltumo. Mediumas nejautė skausmo ir negaudavo nudegimų.
D. Hjumas, kuris į savo seansus mielai kviesdavosi nepriklausomus stebėtojus, jų tarpe žinomus mokslininkus: serą Lodge Oliver Joseph, serą Crookes William, serą Barrett William Fletcher, Lombrozo Cesare, nė karto nebuvo apkaltintas sukčiavimu ir įgavo didžiausio visų laikų fizinio mediumo reputaciją[1].
Vaikystė ir jaunystė
Danielio tėvas Williamas Home buvo nesantuokinis Aleksandro Reimi-Hjumo 10-ojo grafo Hjumo (angl. Alexander Ramey-Home, 10th Earl of Home) sūnus. Visa motinos Elisabeth giminė pasižymėjo, kaip dabar sakoma, ekstrasensorinėmis savybėmis. Dvasinio regėjimo dovana Škotijoje buvo laikoma šeimos prakeikimu, todėl Elisabeth protėviams teko išgyventi daug problemų[2].
Hjumų sutuoktiniai gyveno Currie kaime prie Edinburgo. Ten dirbo vietiniame malūne ir, pasak kaimynų, jų gyvenimas nebuvo džiaugsmo kupinas. Kaimynai prisiminė V. Hjumą, kaip piktą, niūrų žmogų, piktnaudžiaujantį alkoholiu ir skriaudžiantį savo žmoną. Pas Hjumus gimė aštuoni vaikai: šeši sūnūs ir dvi dukros. Apie juos žinoma nedaug. 12-metė duktė Mary paskendo upėje, Adomas žuvo jūroje pakeliui į Grenlandiją. Danielį tą dieną aplankė reginys, o patvirtinimas apie brolio žūtį atėjo po penkių mėnesių[2].
Danielis, trečiasis Hjumų sūnus, gimė škotų gyvenvietėje netoli Edinburgo. Kai jam sukako vieneri, jį atidavė auginti bevaikei tetai Mary Cook, kuri su vyru gyveno Portobello miestelyje, 5 km nuo Edinburgo[2].
Ketvirtojo d-mečio pabaigoje santuokiniai Cook kartu su savo įsūniu persikėlė į Greeneville'į, Konektikuto valst., JAV. Čia jis lankė mokyklą, kur vengė sporto rungtynių, jas keisdamas pasivaikščiojimais po vietos miškus su mokyklos draugu Edvinu. Berniukai vienas kitam skaitydavo Bibliją, perpasakodavo literatūrines istorijas ir susitarė, kad vieno iš jų mirties atveju, miręs gyvajam iš ano pasaulio bandys atsiųsti žinutę. Netrukus Danielis su teta persikėlė į kitą miestą, ir ryšys su Edvinu nutrūko. Po mėnesio Danielis savo lovos kojūgalyje pamatė švytintį Edvino siluetą. Šis ranka tris kartus apsuko ratą ir išnyko. Po kelių dienų Danieliui atėjo laiškas su žinia, kad Edvinas mirė nuo sunkios dizenterijos formos prieš tris dienas iki jo apreiškimo[2].
Po kelerių metų Danielis su teta grįžo į Greeneville'į. Waterforde, kuris 20 km nuo Greenville'io, įsikūrė ir Elisabeth Home, persikėlusi iš Škotijos su vyru ir vaikais. Tačiau sūnaus ir motinos suartėjimas buvo neilgas; sūnus žinojo, kad ji buvo išpranašavusi savo mirtį 1850 m. Tų metų vakarą Danielis, kuris sirgo ir gulėjo lovoje, staiga ėmė rėkti ir kviestis pagalbos. Atskubėjusi teta rado berniuką apsiverkusį. Jis tvirtino, kad ką tik mirė jo mama, kuri jam ką tik pasakė: „Denai, 12 val.“ Netrukus Elisabeth Home mirties faktas ir laikas buvo patvirtinti[1].
Po motinos mirties D. Hjumas tapo labai religingas. Mary Cook priklausė presbiterijonų bažnyčiai (presbiterijonizmas – protestantizmo kryptis, susikūrusi XVI a. Škotijoje), kurios mokymas teigė, kad žmogaus likimas žemėje iš anksto numatytas. Tačiau jos sūnėnas, kaip orientyrą, pasirinko anglų dvasininko ir teologo Johno Wesley'io mokymą, pagal kurį kiekvienas žmogus yra savo likimo šeimininkas ir savo sielos gelbėjimo klausimą gali spręsti pats. Dėl religinių nesutarimų tarp Mary ir Danielio kilo konfliktai. Jie šiek tiek prigeso, kai tetai primigtinai pareikalavus, Danielis perėjo į kongregacinę bažnyčią. Maždaug tuo pat metu Cookų namuose ėmė dėtis keisti dalykai, panašiai, kaip ir fermerio Johno Fox'o namuose Hydesville'yje (spiritizmas). Kad liautųsi nepaaiškinami garsai – bildesiai, spragtelėjimai, į namus būdavo nuolat kviečiami įvairių konfesijų dvasininkai. Jų visų išvada buvo viena: jaunasis D. Hjumas apsėstas. Po to, kai namuose pats savaime ėmė judėti stalas (jo nesustabdė net ant jo padėta Biblija), į triukšmą ėmė reaguoti kaimynai. Mary Cook pasiūlė sūnėnui palikti namus.
JAV pasklidęs garsas
Aštuoniolikametis Danielis rado prieglobstį draugo namuose Willimantice, Konektikuto valst. Savo pirmąjį seansą jis pravedė 1851 m. Apie jį parašė vietinė spauda, o laikraščio vyr. redaktorius ne tik dalyvavo demonstracijoje, bet ir bandė sustabdyti stalą, kuris „judėjo pats savaime“. Netrukus garsas apie D. Hjumą pasklido po JAV, kai šis ėmė keliauti po šalį, padėdamas sergantiems, bendraudamas su mirusiųjų vėlėmis ir teigdamas, kad jo misija – parodyti, kad žmogus yra nemirtingas[1].
1852 m. D. Hjumas apsistojo sutuoktinių Elmer'ių namuose Springfielde, Masačiusetso valst. Čia jis pravesdavo po 6-7 seansus per dieną. Žiūrovų buvo daug, tarp jų ir Niujorko laikraščio Evening Post vyr. redaktorius poetas William'as Cullen'as Bryant'as. Nė vienam iš dalyvių nekilo abejonių dėl demonstruojamų reiškinių realumo. Kai kurie iš jų parašė kolektyvinį laišką laikraščiui Springfield Republican ir jame paminėjo stalą, kuris judėjo, nepaisant to, kad ant jo buvo atsisėdę penki stambūs vyriškiai[1].
D. Hjumo fenomeną ėmė tirti mokslininkai. Visi jie, iš pradžių nusiteikę skeptiškai, vėliau pareikšdavo įsitikinę, kad mediumas – sąžiningas žmogus. Reikšmingas buvo 1852 m. rugpjūtis, kai žinomo vietos pieno produktų gamintojo Ward'o Cheney'io namuose Mančesteryje, Konektikuto valst. kelių dalyvių akyse D. Hjumas pademonstravo levitacijos aktą, viršugalviu palietęs lubas[2].
D. Hjumo gebėjimais susidomėta Niujorke; jis persikėlė į butą Bryant parko 42-oje gatvėje. Jo pagrindiniu kritiku tapo žinomas rašytojas Williamas Thackeray'us, pavadinęs spiritizmo ažiotažą „nuobodžiu ir kvailu prietaru“, tačiau net jam padarė įspūdį be išorinio poveikio judantis stalas. Beje, tas jam nesutrukdė viešai kritikuoti publiką, kuri tiki spiritizmo stebuklais.
1853 m. D. Hjumas persikėlė į Newbergą ant Hudsono upės kranto. Čia jis tapo nuolatiniu Teologinio instituto lankytoju ir ėmė mokytis medicinos, susiradęs rėmėją, kažkokį dr. Hallą. D. Hjumas nebenorėjo verstis seansais, jis tikėjosi tapti geru mediku, o „mediumizmą“ praktikuoti tik laisvalaikiu. Tačiau 1854 m. jis buvo priverstas nutraukti studijas dėl sveikatos. Gydytojai nustatė, kad jis serga džiova ir jam patarė gydytis Europoje. 1855 m. kovo mėn., po paskutinio amerikietiško seanso, D. Hjumas iš Bostono išplaukė į Angliją.
Gyvenimas Anglijoje
1855 m. balandį D. Hjumas išsilaipino Liverpulyje, po to netrukus persikėlė į Londoną. Čia jis visiems prisistatinėjo, kaip Danielis Danglas; antras vardas nurodė ryšį su Hjumų giminės namu. Londone jis susipažino su Williamu Cocks'u, didelio viešbučio savininku, kuriam D. Hjumo seansai padarė tokį įspūdį, kad jį apgyvendino viename iš numerių be apmokestinimo. Vienas iš nuomininkų, politikas Robertas Dale'as Owen'as, kuris irgi buvo apstulbintas D. Hjumo pasirodymais, pristatė jį savo pažįstamiems.
Amžininkai apibūdindavo Danielį, kaip „dabitiškai apsirengusį, aukštą, liesą, mėlynakį ir šviesiaplaukį, bet su aiškiais džiovininko požymiais“. Nepaisant liguistos būsenos, D. Hjumas vedė dieninius seansus, kurių metu be kitų reiškinių demonstravo ir telekinezę. Dalyvių tarpe buvo žinomas fizikas seras Davidas Brewsteris, romanistai seras Edwardas George'as Earle Lytton Bulwer-Lyttonas ir Anthony's Trollope'as, psichiatras Jamesas Johnas Garth Wilkinsonas (E. Swedenborgo sekėjų bendruomenės narys). Jie visi stebėjo D. Hjumo demonstruojamus reiškinius ryškioje dienos šviesoje. Sakoma, kad D. Brewsteris nustebęs pareiškė: „Visa tai verčia suabejoti visais mokslo laimėjimais, padarytais per pastaruosius penkiasdešimt metų[1].“ Savo laiške seseriai jis aprašė viską, ką matė. Po daugelio metų šis laiškas buvo pateiktas jo dukros, misis Gordon knygoje. D. Brewsteris rašė: „Mes keturi susėdom prie nedidelio staliuko, su kurio konstrukcija mums buvo pasiūlyta susipažinti. Po kurio laiko stalas ėmė judėti, o per mūsų rankas nuvilnijo drebulys; pagal mūsų pageidavimus stalas sustodavo ir vėl pradėdavo judėti. Įvairiose stalo vietose buvo girdimi neaiškios kilmės bildesiai, o kai visi nuo stalo nuėmėme rankas, jis tiesiogine prasme pakilo į orą. Buvo atneštas didesnis stalas, jis irgi ėmė judėti. Ant grindų padėjo varpelį, jo liežuvėlis gulėjo ant kilimo. Šiek tiek pagulėjęs varpelis staiga ėmė skambėti, nors jo niekas nelietė... Tokie buvo pirmieji eksperimentai. Mes negalėjome jų paaiškinti ir neįsivaizdavome, pagal kokį mechanizmą visa tai vyksta[1,3].“
Lordas Dunravenas teigė, kad būtent D. Brewsterio atsiliepimai, jo įsitikinimas, kad jokios apgaulės nebuvo ir seanso reiškinius neįmanoma paaiškinti jokiais fizikiniais dėsniais, jį paskatino šiuos reiškinius tirti. Tačiau, kai D. Hjumas nusiuntė savo draugui į Ameriką atliktų seansų ataskaitą, kuri po to buvo atspausdinta, D. Brewsteris ėmė nerimauti dėl savo mokslininko reputacijos. Laikraščiui The Morning Advertiser jis pateikė kažką panašaus į paneigimą, kuriame parašė, kad „jis stebėjo kai kuriuos mechaninius reiškinius, kurių negalėjo paaiškinti, bet yra visiškai įsitikinęs, kad juos gali sukelti žmogaus kojos ar rankos“. Po kelerių metų šviesą išvydo jo laiškas seseriai. Laikraštis The Spectator taip pakomentavo sero D. Brewsterio elgesį: „Tikrai žinoma, kad misterio D. Hjumo seansai jį apstulbino ir sukėlė didžios pagarbos jausmą, kurio jis vėliau kratėsi. Mokslo didvyris pasirodė visai ne taip, kaip iš jo buvo tikėtasi[1].
Europos gastrolės
Ateinančius kelerius metus D. Hjumas gastroliavo po Europą, įsigydamas naujus įtakingus globėjus. Paryžiuje jis davė seansą Napoleonui III, Hagoje – Karalienei Sofijai (vok. Sophia Frederika Mathilde von Württemberg, 1818-1877), kuri užrašė: „Mačiau jį keturis kartus. Jaučiau, kaip nematoma ranka palietė mano pirštą. Mačiau, kaip sunkus auksinis žiedas keliauja nuo vieno žmogaus prie kito. Mano skarelė nuo manęs nuskrido, o grįžo jau surišta mazgu... Pats jis – išblyškęs, patrauklus, liguistos išvaizdos jaunas vyras, kurio išvaizda nei kerinti, nei gąsdinanti. Buvo nuostabu. Aš labai džiaugiuosi, kad su juo susipažinau.“
Didžiulį pasisekimą turėjo 1858 m. D. Hjumo seansai Rusijoje, organizuoti Aksakovo Aleksandro Nikolajevičiaus ir A. M. Butlerovo. Juose dalyvavo pats imperatorius Aleksandras II, jo šeimos atstovai, artimieji iš aukštuomenės luomo. Iš viso būta trijų seansų. Mediumas dalyvius apstulbino. D. Hjumo seanse fortepijonas grojo pats savaime. Imperatoriaus pageidavimu iš oro pasirodydavo popieriaus lapai su monarchų vandens ženklais ir tikrais Jekaterinos Didžiosios bei Pavelo I autografais.
Po pirmojo seanso rūmų freilina Anna Tiutčeva (poeto F. I. Tiutčevo dukra) užrašė: „Stalas pakilo į pusės aršino (0.3 m) aukštį. Imperatorienė pajuto, kaip kažkieno ranka palietė jos sijono kraštą, paėmė ją už rankos ir nuėmė vestuvinį žiedą. Paskui ši ranka griebė, kratė ir gnaibė visus dalyvius, išskyrus imperatorienę. Iš caro rankų ji paėmė varpelį, perkėlė per orą ir perdavė Viurtembergo princui.“
Į kitus seansus A. Tiutčevos neįleido, bet jiems pasibaigus, imperatorienė atrodė susinervinusi ir išblyškusi. Freilina užrašė jos žodžius: „Stalas staiga pakilo, ėmė suktis ir išbeldė himno „Dieve, saugok carą“ taktą. Buvo girdėti dvasios beldimai: trys kartai – „taip“, vienas kartas – „ne“, penki kartai – abėcėlės raidėms. Visi dalyviai, net skeptikai Gorčakovas ir Vladimiras Bobrynskis, jautė nematomų rankų prisilietimą ir matė, kaip jos greitai praslinkdavo po staltiese. Imperatorius matė rankos pirštus – permatomus ir šviečiančius. Livenas tvirtino, kad jų prisilietimas primena įprastą lytėjimą ir lengvą elektros smūgį.“
Rusijos carui tarpininkaujant buvo surengta britų mediumo santuoka: 1858 m. vasarą jis vedė Aleksandrą Krol' – rusų poeto, prozininko ir dramaturgo N. I. Krolio septyniolikmetę seserį. Nuo šios santuokos gimė sūnus Grigorijus. 1862 m. Aleksandra mirė nuo džiovos. 1871 m. spalį D. Hjumas vedė antrą ir paskutinį kartą – irgi rusų moterį Juliją Glumeliną, su kuria susipažino Sankt-Peterburge. Vedęs, pasikrikštijo stačiatikių bažnyčioje.
D. Hjumas ir jo gyvenimo filosofija
D. Hjumas skeptiškai vertino mediumus, kurie materializuodami objektus (jis pats tokios savybės neturėjo), reikalaudavo prietemos. Todėl jis pats dirbo gerai apšviestose patalpose. Savo 1877 m. knygoje „Spiritualizmo šviesa ir šešėliai“ (angl. Lights and Shadows of Spiritualism) jis detaliai aprašė triukus, kuriais naudojasi mediumais apsimetę šarlatanai. Pats D. Hjumas į savo seansus mielai kviesdavosi tyrėjus.
D. Hjumas, kuris buvo asmeniškai pažįstamas beveik su visais Europos monarchais, buvo labai kuklus ir apie savo gebėjimus kalbėjo, kaip apie dovaną, kurią jam suteikė Aukščiausiasis: „Aš turiu kai kurių savybių. Būčiau laimingas, galėdamas jas demonstruoti, jeigu tik jūsų požiūris į mane būtų, kaip džentelmeno į džentelmeną. Džiaugčiausi, jeigu jūs šiuos reiškinius kaip nors paaiškintumėt, o aš pats pasirengęs dalyvauti visuose protinguose eksperimentuose. Aš pats šių jėgų nevaldau, ne aš jas išnaudoju, bet jos – mane. Būna, kad jos mane palieka keliems mėnesiams, paskui vėl pasirodo dviguba jėga. Aš esu tik pasyvus įrankis[1].“
Palyginti su didžiąja praktikuojančių mediumų dauguma D. Hjumas buvo visiškai nesavanaudiškas. „Aš pasiųstas su misija, kurios tikslas įrodyti, kad žmogaus nemirtingumas egzistuoja. Aš niekuomet neėmiau pinigų ir niekuomet neimsiu“, - pareiškė jis, kai Prancūzijos spiritizmo tyrimų bendruomenė už vieną seansą jam pasiūlė du tūkstančius svarų. D. Hjumo įsitikinimu, jis buvo pasiųstas atlikti misijos ir savo paskirties supratimą suformulavo paskaitoje, skaitytoje Londone 1866 m. vasario 15 d.: „Aš visa savo širdimi tikiu, kad ši jėga kasdien stiprėja, kad mes galėtume susijungti su Dievu. Ar ji mus daro tauresnius? Galiu pasakyti, kad mes visi esame paprasti mirtingieji, vadinasi, mums būdinga klysti. Tačiau tas, kuris taurus savo širdyje, regės Dievą. Ši jėga mus moko, kad Jis yra meilė ir kad mirties nėra[1].“
Visuomenės reakcija
A. C. Doyle'is rašė, kad D. Hjumą „labiausiai palaikė Prancūzijos ir Rusijos aristokratai... Niekur nebuvo tiek susižavėjimo ir nuoširdaus garbinimo, kaip jam adresuotuose jų laiškuose[1].“ Anglijoje jį palaikė nedidelis būrys jam ištikimų žmonių, daugiausia aristokratijos ir mokslo atstovai (prof. W. Crookes'as). Kai kurie iš tų, kurie siaurame rate D. Hjumu žavėjosi, neišdrįso to viešai pripažinti. Seras D. Brewsteris, kurį sužavėjo D. Hjumo seansai, vėliau supanikavo ir išsižadėjo savo žodžių, nežinodamas, kad jie netrukus bus viešai paskelbti. Londono Karališkosios draugijos nariai atsisakė priimti chemiko W. Crookes'o kvietimą stebėti seansą jo namų laboratorijoje. Poetas Robertas Browningas išjuokė mediumą eilėraštyje Sludge the Medium (1864). Dėl to kilo jo rimtas konfliktas su žmona, taip pat poete Elizabeth Barrett Browning, kuri buvo įsitikinusi, kad D. Hjumo demonstruojami reiškiniai yra tikri.
Bažnytininkų požiūris į D. Hjumo fenomeną buvo ryškiai neigiamas. Kai 1872 m. laikraštyje The Times buvo pradėta publikuoti pilna ataskaita apie jo seansus Sankt-Peterburge, ją teko gerokai apkarpyti. Laikraščio vyr. redaktoriaus H. T. Humphreys'io žodžiais, šis nedviprasmiškas nurodymas atėjo iš anglikonų bažnyčios vadovybės. „Jo amžininkų vertinimai primena aklojo ir kurčiojo bandymus nuginčyti reginčio ir girdinčio žmogaus žodžius“, - savo atsiminimuose rašė D. Hjumo žmona[1]. A. C. Doyle'is savo „Spiritualizmo istorijoje“ išvardijo dešimtis pavardžių, „...kurių viešieji pasisakymai ar D. Hjumui adresuoti laiškai įrodo, kad jie tuos reiškinius vertino ne tik kaip išskirtinius, bet ir sukeltus dvasinių jėgų[1].“
Byla „Lyon prieš Home“
1866 m. pasiturinti našlė misis Lyon įsūnijo D. Hjumą, jam įteikusi 60000 svarų sterlingų – ji taip tikėjosi įsitvirtinti britų aukštuomenėje. Kai jos lūkesčiai neišsipildė, ji per teismą pareikalavo grąžinti pinigus, motyvuodama, kad juos prarado dėl dvasinio poveikio. Misis Lyon atgavo savo pinigus, ir spauda užsipuolė D. Hjumą. Tačiau, jo pažįstamų aristokratų nuomone, jis bylos nagrinėjimo metu elgėsi nepriekaištingai, kaip tikras džentelmenas. D. Hjumas neprarado nė vieno iš savo įtakingų draugų. Be to, jie visi sutiko su tuo, kad teisėjas nulėmė bylos baigtį ne pagal įstatymus, bet vadovaudamasis grynai emociniu D. Hjumo veiklos nepritarimu.
Savo kalboje vice kancleris lordas Giffardas išsakė savojo luomo nuomonę. Jis apie spiritualizmą nieko nežinojo, tačiau buvo įsitikinęs, kad tokie reiškiniai neįmanomi. Esą, sklando kalbos, kad tokie dalykai atsitinka tolimose šalyse, apie juos parašyta senovinėse knygose, tačiau galvoti, kad jie gali atsitikti geroje senoje Anglijoje, šalyje, kur neapmokestinamas importas ir galingi bankai – visiška nesąmonė. Sakoma, kad proceso metu lordas Giffardas paklausė D. Hjumo advokato: „Ar aš teisingai supratau: jūsų klientas teigia, kad gali pakilti į orą levitacijos būdu?“ Advokatas atsakė teigiamai, ir teisėjas kreipėsi į prisiekusius tarėjus pasipiktinimo iškreipta veido išraiška, tarytum praeities laikų inkvizitorius, kuris pašiurpęs dėl kaltinamojo sandėriu su šėtonu. 1868 m. nedaugelis iš prisiekusiųjų tarėjų buvo pakankamai išsilavinę, kad suabejotų teisėjo žodžiais[1].
Levitacijos seansai
Levitacijos savybė D. Hjumui atnešė sensacingą šlovę. W. Crookes'as teigė, kad apie 50 kartų matė, kaip mediumo kūnas (esant geram dujinės lempos apšvietimui) pakildavo nuo grindų 2-2,5 m: „Kai D. Hjumas vėl pakilo į orą, aš ėmiau braukyti rankomis aplink jo 
kūną, ieškodamas akiai nematomų stygų, kurios galėtų jį pakelti ir tokioje padėtyje laikyti, bet nieko neradau. Kelis kartus stebėjau, kaip sėdintis D. Hjumas pakildavo kartu su kėde. Daug rečiau, bet irgi būdavo, kai kartu su juo į viršų kildavo šalia sėdintys žmonės[4,5].“
1860 m. Robertas Bellas žurnale Cornhill Magazine parašė straipsnį pavadinimu „Pranokstantis fantaziją“ (angl. Stranger than Fiction), kuriame rašė: „Jis atsiplėšė nuo kėdės ir pakilo į 1,2-1,5 m aukštį... Mes matėme, kaip jo horizontalus kūnas kojomis į priekį judėjo nuo vieno lango krašto prie kito.“ Šio seanso liudytojai buvo žinomas gydytojas Gallis iš Malverno ir Robertas Chambersas, autorius ir leidėjas. Panašius liudijimus paliko misis Milner Gibson, lordas Clarence Pagetas, misis Parks, ledi Dunsany ir kt.
1867 m. D. Hjumas susipažino su lordu Adare'u (vėliau tapusiu 4-uoju grafu Dunravenu), kuris ėmė tvarkyti jo paties organizuotų seansų dienoraščius. Po metų D. Hjumas trims dalyviams stebint (lordui Adare'ui, lordui Lindsay ir kapitonui Winnui), pademonstravo sensacingą levitacijos seansą, kurio metu jis išskrido pro trečiojo aukšto miegamojo langą, praskrido 20 m virš gatvės ir įskrido į gretimą svetainės langą. Po to, lydimas lordo Adare, įėjo į miegamąjį. Lordas nusistebėjo, kaip D. Hjumas galėjo praskristi pro langą, kuris buvo tik šiek tiek pravertas. „Jis manęs paprašė pasitraukti, - parašė dienoraštyje Adare. – Po to greitai praskrido pro praverto lango plyšį. Jo kūnas atrodė, kaip medinis ir judėjo horizontaliai. Atgal jis įskrido kojomis į priekį[6].“
Paskutiniеji metai
Per visą savo gyvenimą D. Hjumas davė per 1500 seansų. Būdamas 38 m., pablogėjus sveikatai, D. Hjumas sustabdė savo veiklą. Po 15 m. jis mirė nuo džiovos ir pagal stačiatikių apeigas buvo palaidotas Paryžiuje Saint-Germain kapinių rusų dalyje.
___________________________________________________________
1. „The History of Spiritualism“ by Arthur Conan Doyle, 2 vols., June 1926.
2. Peter Lamont. The First Psychic. The Perculiar Mystery of a Notorious Victorian Wizard. Little, Brown. London, 2005.
3. “Home Life of David Brewster” by Mrs. Gordon, 1869.
4. “Researches in the Phenomena of Spiritualism” by W. Crookes, and S.P.R. “Proceedings”, Vol. VI, p. 98.
5. А. Буглак. Великий медиум Хьюм. www.holodilshchik.ru.
6. Experiences In Spiritualism with D. D. Home. Lord Adare's report of Home's seances – www.spiritwritings.com.
